LT — LARRY ROMANOFF — Turtingiausias pasaulio žmogus.

 

Turtingiausias pasaulio žmogus

Larry Romanoff, 2022 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

1 dalis, 2 dalis, 3 dalis.

 

ENGLISH   LITHUANIAN

 

Šios esse tikslas yra trejopas: (1) atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad egzistuoja ilgalaikis sąmokslas dėl "turtingiausio pasaulio žmogaus" nustatymo, (2) atmesti dabartinį kandidatų sąrašą ir (3) įrodyti, kad nedidelė dalis žydų bankininkų šeimų, veikiančių Londono Sityje, jau ištisas kartas yra šių turtų rekordininkės, o jų turtai daug kartų viršija viską, ką galėtume įsivaizduoti. Šiuos klausimus nagrinėsiu atvirkštine tvarka, o dabartinius vunderkindus aptarsiu pabaigoje.

 

Nepretenduoju neginčijamai dokumentais pagrįsti visų šioje esse pateiktų teiginių ir galutinai pagrįsti visų daromų išvadų. Ši tema yra tokia, kad pernelyg daug būtinų teisinių įrodymų yra negrįžtamai paslėpti nuo visuomenės akių ir prieinamumo, todėl daugeliu atvejų turime remtis logika ir netiesioginiais įrodymais, kad pagrįstume savo teiginius ir išvadas. Nors įrodymai nėra tokie išsamūs, kaip norėtųsi, tokio lygio įrodomosios paramos dažnai pakanka, ypač kai mūsų bylos vyksta pagal nusistovėjusį modelį ir tokių samprotavimų ir įrodymų turime daug. Šiame rašinyje pateikti aprašymai ir įrodymai pasitarnaus bent jau tam, kad suteiktų pakankamą pagrindą supratimui ir "atkreiptų dėmesį į kai kurias didžiules jėgas, kurios formavo mūsų pasaulį". Šiame rašinyje pateikti skaičiai nėra tikslių apskaičiavimų tikslas, bet jais siekiama skaitytojams parodyti skaičių ir sumų, su kuriomis susiduriame, dydį.

 

Sudėtinių palūkanų galia

 

Didžioji šios esse dalis pirmiausia priklauso tik nuo vienos paprastos tezės: turintieji didžiulius turtus nepalieka jų be darbo, bet nuolat juos naudoja; pinigai visada yra naudojami. Jie skolinami karams ir kolonizacijai finansuoti, teisėtam verslui pirkti, vyriausybėms ir šalių ekonomikoms kontroliuoti ir kita.

 

Kalbant apie ilgalaikio kaupimo palūkanų normas, esame linkę manyti, kad istorinės palūkanų normos buvo labai mažos, galbūt tik 1 ar 2 %, tačiau taip būdavo retai. Abraomas Linkolnas ėmėsi spausdinti savo "žalias kupiūras" kaip valiutą todėl, kad Rotšildas reikalavo 24 % palūkanų normos, kad galėtų finansuoti Sąjungą JAV pilietinio karo metu. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, nes ypač karo finansavimui buvo taikomos didelės palūkanų normos. Žydų išleistos Nyderlandų neterminuotos obligacijos 1500 ir 1600 m. buvo su 10 ir 12 % palūkanų norma; XVI a. Genujos didžioji dalis skolos 1600 m. buvo išleista už 9 % palūkanų normą. Šiame esse skaičiuodamas sudėtines palūkanas naudojau 5 % palūkanų normą, kuri, tiesa, pasirinkta savavališkai, tačiau bendrame kontekste atrodo pagrįsta ir konservatyvi. Anglijos banko pateiktos diagramos šį pasirinkimą pateisina[1][2].

 

Kai kurios korporacijų aplinkybės

 

Labai daug didžiausių pasaulio korporacijų priklauso žydams ir yra jų kontroliuojamos, daugelis iš jų - išrinktųjų Londono Sityje, tačiau labai daug jų nepriklauso šiai nedidelei grupei. Didžiausios pasaulio naftos kompanijos yra kontroliuojamos žydų, taip pat didžiausios farmacijos kompanijos, daugelis ginklų gamintojų ir pasaulio oro linijų bendrovių, didžioji dalis pasaulio laivybos pajėgumų ir daugelis kitų pramonės šakų, apie kurias paprastai negalėtume pagalvoti. Neįmanoma gauti visos reikiamos informacijos, kad būtų galima net numanyti, kokia yra šių žmonių valdomų įmonių turto vertė, tačiau atkreipkite dėmesį į tai, kad beveik visa žiniasklaida Vakaruose ir didžioji dalis pagrindinių žiniasklaidos priemonių likusiame pasaulyje, įskaitant filmus ir knygų leidybą, priklauso žydams arba yra jų kontroliuojamos. Yra tarptautinių bendrovių, kurių bendra vertė siekia ne vieną trilijoną dolerių ir kurios visos priklauso žydams; Nestle, Sanofi, Monsanto - tai tik kelios iš šimtų tokių bendrovių. Negalime lengvai sužinoti, kokia dalis iš to grįžta mūsų saujelei žydų bankininkų Londono Sityje, kiek iš to centro buvo finansuojama ir yra kontroliuojama, bet ji nėra nereikšminga.

 

Dalykai ne visada yra tokie, kokie atrodo. Daugelį didžiųjų pasaulio turtų finansavo Rotšildai ar kiti iš to rato, todėl yra paslėpta nuosavybė, kuri niekada nebus atskleista. Naršydami po istorinius įrašus kartais sužinome, kad labai turtingas žmogus paliko tik kelių milijonų dolerių turtą. Ne paslaptis, nors, matyt, nėra plačiai žinoma, kad vienas iš Rotšildų finansavo Rokfelerio "Standard Oil" sukūrimą, tą patį padarė ir su Endriu Karnegio plieno imperija bei Harrimano geležinkelių turtu JAV ir kt. Finansavimas dažniausiai buvo vykdomas per J. P. Morganą, kuris visą savo karjerą buvo Rotšildų agentas, ir iš tikrųjų patys Morgano bankiniai interesai buvo labiau Europos žydų nei Amerikos. Verta į tai atkreipti skaitytojų dėmesį, nes paaiškėja, kad didelė dalis garsių Amerikos ir Europos šeimų turtų iš tikrųjų galėjo būti ne jų, o priklausyti pagrindiniams žydų finansininkams, esantiems užnugaryje. Šiandien "Google", "Facebook", "Tesla", "Amazon", "Starbucks" ir daugelis kitų įmonių priklauso šiai kategorijai, t. y. įmonės, kurios nebūtų galėjusios pasiekti savo rinkos kontrolės masto be didelio finansavimo ir intensyvaus planavimo, kilusio iš kitur.

 

Atlikta daugybė įmonių nuosavybės ir kontrolės sąsajų tyrimų, kurių išvados sutampa: tik 400 bendrovių, o gal net tik 250 bendrovių tiesiogiai valdo arba bent jau kontroliuoja daugiau kaip 40 proc. visos vertės, įtrauktos į visų pasaulio biržų sąrašus[3][4][5].  Tačiau už tų 400 ar 250 bendrovių slypi toks pat skaičius vyrų, kontroliuojančių tas bendroves. Nors dauguma didelių korporacijų yra įtrauktos į biržos prekybos sąrašus, o jų apyvartoje kartais būna šimtai milijonų akcijų, mes negalime žinoti, kur slypi tikroji kontrolė. Vis daugiau akcijų valdo įgaliotiniai, tokie kaip Blackrock, Blackstone ar kitos investicinės grupės, ir mes neturime informacijos apie akcijų klasifikaciją ar kitus balsavimo ir kontrolės apribojimus.

 

Plačioji visuomenė taip pat neturi informacijos apie tarpusavyje susijusius direktorius, kurie visiškai kontroliuoja kasdienę veiklą, įskaitant visus finansinius sprendimus. Dar svarbiau yra tai, kad nebūtina turėti daugumą akcijų, jei kontroliuojate direktorių valdybą arba jei jie skaito tą patį scenarijų. Šie žmonės gali ištuštinti bendrovės iždą ir per mokesčių rojų išmokėti neribotus dividendus be jokių mokesčių, ir tai padaryti net nesukeldami paprastų akcininkų, kurie retai kada turi daug supratimo apie šiuos dalykus, nerimo.

 

Daugelis Europos bankų priklauso šiai kategorijai, dauguma jų priklauso žydams ir yra griežtai kontroliuojami. Kelių dešimčių didžiausių Europos bankų, tokių kaip HSBC, BNP Paribas, Lloyd's, rinkos kapitalizacija siekia trilijonus, o turto vertė - daugiau kaip 30 trilijonų eurų. Didžiausių Šiaurės Amerikos bankų, tokių kaip Goldman Sachs, Citigroup, Wells Fargo, kurių savininkai vėlgi yra žydai, rinkos vertė gerokai viršija 1,5 trilijono JAV dolerių, o jų turtas - 1,5 trilijono JAV dolerių. Be to, Šveicarijoje ir kitose šalyse yra šimtai žydams priklausančių bankų, kurie nėra įtraukti į jokius sąrašus.

 

Daugelis didžiausių pasaulio draudimo ir perdraudimo bendrovių priklauso žydams, o jų bendra rinkos kapitalizacija siekia trilijonus, be to, niekaip neįmanoma įvertinti Londono Lloyd's, pasaulinės draudimo platformos, kuri yra beveik neįkainojama. Dar yra naftos kompanijos; vien "Royal Dutch Shell" rinkos kapitalizacija viršija 200 milijardų JAV dolerių, o jų, kontroliuojamų žydų, yra daug, ir, kaip pamatysime, jų pakanka pasaulinei naftos kainai kontroliuoti.

 

Dviejų didžiųjų plataus vartojimo prekių kompanijų (FMCG) "Unilever" ir P&G, kurios abi yra žydų kilmės, bendra rinkos vertė viršija pusę trilijono dolerių. Su internetu susijusių įmonių, tokių kaip "Google", "Meta", "Amazon", "Dell", "Oracle", kurios visos yra žydų kilmės, bendra rinkos vertė siekia beveik 5 trilijonus dolerių. Pasaulinių mados namų ir juvelyrinių įmonių, daugiausia priklausančių žydams arba jų kontroliuojamų, tokių kaip Swarovski, YSL, LVMH, Cartier, Hermès, Estee Lauder, L'Oréal, rinkos vertė viršija 1 trilijoną dolerių, o užkulisiuose veikia šimtai juvelyrinių įmonių, deimantų šlifuotojų ir prekybininkų, aukso prekeivių, kurie taip pat priklauso žydams ir kurių bendra vertė siekia trilijonus dolerių.

 

Didžiausių ginkluotės ir ginklų gamintojų, kurių savininkų ir kontroliuojančių asmenų procentą visada sudarė žydai,  rinkos vertė siekia apie 1 trilijoną JAV dolerių. Kitas pavyzdys - didžiausios pasaulio maisto pramonės įmonės, kurių dauguma savininkų vėlgi yra žydai. Vien tik žydų bendrovei "Nestlé" priklauso daugiau kaip 2 000 maisto prekių ženklų, o jos rinkos kapitalizacija sudaro apie 1/3 trilijono dolerių. Antroji pagal dydį pasaulyje maisto produktų bendrovė "Pepsico" valdo šimtus svarbiausių prekės ženklų, o daugelio kitų, tokių kaip "Kraft Heinz", "Mondelez", "Danone", "Anheuser-Busch Inbev", "Coca-Cola", "Diageo", "Starbucks", bendra rinkos vertė siekia bent 1,5 trilijono JAV dolerių. Visos didžiausios pasaulyje farmacijos bendrovės priklauso žydams, o jų bendra rinkos vertė siekia apie 4 trilijonus JAV dolerių.

 

Pagrindinių Šiaurės Amerikos žiniasklaidos bendrovių (visos jos priklauso žydams) rinkos vertė viršija 1 trilijoną JAV dolerių, o Europos žiniasklaidos, kuri taip pat daugiausia priklauso žydams ir beveik visa yra kontroliuojama žydų, rinkos vertė dar didesnė. Be to, neįtraukiamos Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje jų valdomos žiniasklaidos priemonės. Be to, yra šimtai žydams priklausančių bendrovių, kurių negalima lengvai priskirti pirmiau minėtoms kategorijoms, įskaitant visas bendroves, pradedant "H&R Block" ir baigiant "Mattel" ir "Hasbro", "Monsanto", "Ben and Jerry's". Sąrašas beveik begalinis. Jų bendra vertė ir įtaka yra milžiniška.

 

Reali galia: Šeimos dinastijos

 

Kai skaitome apie Billą Gatesą ar Warreną Buffettą, paprastai galvojame apie žmogų, kuris, turėdamas gerą idėją, įkūrė kompaniją ir per visą gyvenimą sukūrė didžiulį koncerną, kurio vertė šiandien siekia daugybę milijardų. Tačiau toks samprotavimas yra supaprastintas, nes apsiribojame tik viena karta. Žmonės, apie kuriuos kalbame, yra šeimos dinastijos, kurios savo turtus kaupia galbūt dešimt ar net dvidešimt kartų. Kalbant apie Rotšildus, Sasonus ir daugelį kitų, mes grįžtame į 1600 ir 1700 m., į šeimų dinastijas, kurios per šimtmečius nepaprastai išsiplėtė ir išlaikė savo vis didėjančių turtų kontrolę vengdamos paveldėjimo mokesčių, griežtai laikydamosi santuokų ir dalydamosi bendrais ketinimais.

 

Didžiausios iš visų šeimos dinastijų yra paslėptos, ištrintos iš žiniasklaidos, išbrauktos iš istorijos vadovėlių ir beveik niekada nesulaukia visuomenės dėmesio. Visos jos yra žydų kilmės - Rotšildai, Sassonai, Sebagai-Montefioriai, Varburgai, Lehmanai, Goldmanai ir daugybė vardų, kurių galbūt niekada negirdėjote. Čia pateikiame kelių žydų bankininkų sąrašą, kuris atspindi gal tik 25 % jų, dauguma jų bankininkystės, finansavimo ir pramonės veiklą pradėjo XIX a. pradžioje ar viduryje, taigi vidutiniškai beveik prieš 200 metų, ir daugelis jų sukūrė žydų šeimos dinastijas, kurios tęsiasi iki šių dienų, visiškai nepastebimos visuomenės.

 

Rothschild, Sassoon, Warburg, Moses Montefiori, Sebag-Montefiori, Kadoorie, Lehman, Israel Moses Seif, Kuhn Loeb, Goldman Sachs, Salomon, Schiff, Joseph Hambro, J. Henry Schroder, Samuel Montagu, Emile ir Isaac Péreire, Lazard Brothers, Speyer Brothers, Seligman Brothers, Stern Brothers, Barnato Brothers, Ernest Oppenheimer, Abraham Oppenheim, Carl Fuerstenberg, Jacob Goldschmidt, Oskar Wassermann, Hirsch, Raphael Jonathan Bischoffsheim, Hambro, Isaac Glückstadt, Levy Martin, Markus Rubin, Goldsmid, Rosenthal, A. Dunkelsbueler, Eugen Gutmann, Herbert Gutman, Wagg and Co, Mèdici family, Speyer, Speyer-Elissen, Emile Erlanger, S. Japhet, Ernest Cassel, Carl Meyer, Achille Fould, Luigi Luzzatti, Wertheimer and Gompertz, Lippman[6][7][8].

 

Kompiuteryje turiu grafiką, kuriame pavaizduotos Rotšildų dinastijos valdos, panašiai kaip organizacinėje schemoje, kur maži langeliai žymi valdas, o visur esančios linijos - nuosavybę ir kontrolę. Ji tokia didelė, kad norint ją atspausdinti mažiausiu įskaitomu šriftu, reikėtų pusės metro dydžio popieriaus lapo. Neseniai Rotšildas sukūrė naują banką, skirtą tik jo žemės valdoms, konfiskuotoms iš neturtingų šalių, valdyti. Sunku gauti tikslią informaciją, nes daug kas daroma per neįvardytus bankus, agentus, susijusias bendroves ir per nesuskaičiuojamą daugybę mokesčių rojų. Rotšildams, be kita ko, priklauso "Sanofi Pharma", kurios kapitalizacija siekia 125 mlrd. dolerių, žurnalas "The Economist" ir IHS, kuri yra didžiausia mobiliojo ryšio bokštų operatorė Afrikoje[9].

 

Bendrovę "Anglo American" įkūrė Vokietijos žydas Ernestas Oppenheimeris. Ši bendrovė, kurios būstinė yra Londono Sityje, yra viena iš 250 didžiausių pasaulio bendrovių, gaminanti auksą, deimantus, kitus metalus ir beveik pusę visos pasaulio platinos. Jos dukterinių įmonių ir investicijų yra per daug, kad jas būtų galima išvardyti. Ernestui mirus, jį pakeitė sūnus Haris, kuris taip pat tapo "De Beers" valdybos pirmininku, todėl galima matyti, kaip šeimos integruoja ir racionalizuoja savo valdas.

 

Švedijoje žydų Wallenbergų šeima veikia jau 200 metų ir šiandien jiems priklauso dauguma stambių Švedijos pramonės grupių, tokių kaip Enskilda Bank, Ericsson, Electrolux, ABB, SAAB, SAS Group, SKF, Atlas Copco ir Nasdaq. Dar prieš 50 metų Wallenbergų šeimos įmonėse dirbo 40 % Švedijos pramonės darbuotojų ir jos sudarė 40 % visos Stokholmo vertybinių popierių rinkos vertės. Vos dešimties jų įmonių rinkos kapitalizacija siekia beveik 350 mlrd. JAV dolerių, o didžioji dalis jų yra paslėpta patikos fonduose ir mokesčių rojuose. Svarovskiai su savo netikrais "krištolu" yra dar viena 150 metų gyvuojanti žydų dinastija.

 

Šiame esse nekreipsiu dėmesio į didžiąją dalį šių žydų šeimų praeities istorijos ir pradėsiu nuo XIX a. pradžios, tačiau reikėtų pažymėti, kad šių chazarų "šeimų turtai" prasidėjo šimtmečiais anksčiau. Turėjome (žydų) Olandijos tulpių burbulą, (žydų) Pietų jūrų burbulą, (žydų) britų ir olandų Rytų Indijos bendroves ir daug panašių. Buvo šimtmečiai prekybos vergais, mokesčių ūkininkavimo ir daugybė kitų dalykų. Visa tai praleisiu.

 

Kadaise Indija buvo beveik neabejotinai turtingiausia pasaulio valstybė, turėjusi pasakų ir legendų vertų aukso, sidabro ir brangakmenių atsargų. Britų Rytų Indijos kompanija, kuriai galiausiai vadovavo vienas iš Rotšildų, neabejotinai buvo didžiausia nusikalstama įmonė pasaulio istorijoje ir priemonė, kuria Indija buvo plėšiama iki kaulų smegenų.

 

Sasunas ben Salihas buvo vyriausiasis Bagdado pašų iždininkas[10].  XIX a. pradžioje demaskuotas milžiniškame sukčiavime, kuris turėjo apimti šimtus milijardų dabartiniais doleriais, jis laimingai išsigelbėjo išsaugodamas gyvybę (ir pinigus). Jis su dviem sūnumis Dovydu ir Džozefu pabėgo į Indiją, kur susivienijo su vienu iš Rotšildų ir parengė velnišką planą priversti Indijos valstiečius auginti opiumą pardavimui Kinijoje[11].  Nuo pat pirmųjų dienų jie jau tvirtai laikė savo rankose jaunąją karalienę Viktoriją. Ji ne tik rėmė jų pastangas tiek, kad skyrė britų kariuomenę žydų opiumo egzekutoriais, bet ir suteikė Deividui Sassonui išskirtinę frančizę prekiauti opiumu visoje Kinijoje, užgrobė Honkongą jo platinimo bazei ir suteikė jam įstatus HSBC steigti. Pasakyti, kad Didžiosios Britanijos karališkoji šeima iš to asmeniškai turėjo didelės naudos, būtų labai maža. Būtent čia ir pradėsime savo pasakojimą.

 

Patikimai apskaičiuota, kad Rotšildas ir Sasunas, plėšdami Indiją ir vogdami iš Irako, o vėliau augindami ir pardavinėdami opiumą Kinijoje, iki 1835 m. sukaupė daugiau kaip po 5 mlrd. dolerių turto. Tiesą sakant, man teko matyti 6 ir 7 mlrd. dolerių apskaičiavimus[12]. Tokie buvo ir mano skaičiavimai. Norėdamas būti konservatyvus, sumažinau juos iki 5 mlrd. dolerių, tačiau sumos vis tiek stulbinančios. 5 mlrd. dolerių, sukauptų tik 5 % per 185 metus, 2022 m. iš viso sudaro daugiau kaip 40 trilijonų dolerių Rotšildų ir Sasuno turto. Ir buvo bent tuzinas ar daugiau žydų bankininkų šeimų, kurios ne taip jau daug atsiliko nuo Rotšildų ir Sasulonų, taip pat dar daugybė dešimčių kitų, kurios buvo labai turtingos, bet ne toje pačioje lygoje. Tie 40 trilijonų JAV dolerių gali atrodyti šokiruojantys ir pernelyg fantastiški, kad būtų tikri, tačiau pasilikite savo nuomonę iki pabaigos. Kaip pamatysite, tie 40 trilijonų JAV dolerių yra beveik nesvarbūs bendrame paveiksle.

Leger įrašas: Rothschildas: 40 trilijonų dolerių šiandieniniais doleriais

Leger įrašas: Sassoon: 40 trilijonų dolerių šiandieniniais doleriais

 

(1) Vergovė ir priverstinis darbas

 

Žydai visada buvo labai susiję su vergų prekyba, įskaitant tiek baltuosius vergus, kurie ištuštino Airiją ir didžiąją Anglijos dalį, tiek ir naujesnius juodaodžius vergus, tačiau į šią praeities dalį nekreipsiu dėmesio ir aptarsiu tik naujesnius įvykius Kinijoje. Tų pačių turtingiausių žydų - Rotšildų, Sasuno, Kadoorio ir daugelio kitų - prekyba vergais nutrūko tik todėl, kad ją nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Neturime tikslių skaičių, bet istoriniai duomenys byloja, kad daugybė milijonų kinų buvo pagrobti ir parduoti kaip vergų darbo jėga. Nesuskaičiuojamos dešimtys tūkstančių kinų buvo pagrobti ir kaip vergų darbo jėga išsiųsti į Šiaurės Ameriką tiesti geležinkelių ir dirbti aukso kasyklose, statyti Panamos geležinkelio ir Panamos kanalo, dirbti guano kasyklose Peru ir daugeliu kitų atvejų. Todėl kinų yra visame pasaulyje; net ir šiandien Panamoje gyvena daugiau kaip 10 % kinų.

 

Daugeliu atvejų kinai iš tikrųjų buvo ne parduodami kitiems, bet žydai juos naudojo kaip vergų darbo jėgą savo projektuose. Dar 1904 m. Rotšildas iš Fudziano provincijos pagrobė apie 65 000 kinų, kad šie dirbtų jo aukso kasyklose Pietų Afrikoje[13].

 

Kai tie patys žydai finansavo, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos geležinkelių ir Panamos kanalo statybą, pagrobti kinai buvo nemokamos (ir vienkartinės) darbo jėgos šaltinis. Sunkios sąlygos, dėl kurių žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, buvo nesvarbios, nes pasiūla buvo neišsenkanti. Taip pat yra patikimų įrodymų, kad Velykų salą beveik visiškai ištuštino tie patys žydai, kurie pagrobė didžiąją dalį žmonių, dirbusių Peru guano kasyklose. Yra Jungtinės Karalystės pareigūnų laiškų, kuriuose reikalaujama, kad šie žydai grąžintų Velykų salos gyventojus į jų namus.

 

Esant tokiam laiko tarpui, neįmanoma sudaryti išsamios šių žydų savo projektams įdarbintų Kinijos vergų darbininkų sumos, taip pat neįmanoma apskaičiuoti viso šio vergų darbo "vertės", tačiau jis neabejotinai buvo didelis ir vyko dideliais kiekiais maždaug nuo 1800 m. iki 1920 m., ir, kaip minėjau, tik Pirmasis pasaulinis karas jį sustabdė. Aš tai išvardijau, nes tai svarbus aspektas, prisidėjęs prie šių žydų bankininkystės šeimų sukaupto turto, tačiau nepateikiu jam legerio įrašo.

Leger įrašas: 0 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

(2) Deimantai

 

Ne paslaptis, kad "DeBeers" kontroliuoja deimantų gavybą Pietų Afrikoje ir Zaire, taip pat kad "DeBeers" yra Rotšildų bendrovė. Nepamirškime Būrų karų kilmės ir tikslo. Deimantų gavybos statistika atrodo išsibarsčiusi: Pietų Afrikos Respublika teigia, kad iš viso išgaunama apie 650 mln. karatų,[14], o Statista teigia, kad dvigubai daugiau. Pietų Afrika šią produkciją vertina (po 100 dolerių už karatą) maždaug 60 mlrd. dolerių, tačiau neatsižvelgdama į kaupimą vidutiniškai 300 mln. dolerių per metus per 150 metų: (vidutiniškai 3 mln. karatų per metus po 100 dolerių už karatą). Jei įskaičiuosime 5 % kaupimą, tai sudarys apie 10 trilijonų JAV dolerių. Kad būtų paprasčiau, į šiuos skaičiavimus neįtraukiau visų kitų šalių; pridėjus šias ir kitas Rotšildams ir žydams priklausančias šalis, bendra suma padidėtų mažiausiai dvigubai. Taip pat reikėtų pažymėti, kad žydų anklavas Olandija vis dar yra pasaulinės prekybos deimantais centras, kurio didžioji dalis tvirtai priklauso žydams.

Legeri rašas: 10 trilijonų dolerių šiandieniniais doleriais

 

(3) Auksas

 

Sunku rasti išsamią ir patikimą statistiką apie faktinę metinę aukso gavybą Rotšildų kontroliuojamose kasyklose, tačiau prieš 50 metų gavyba, matyt, siekė daugiau kaip 1 000 tonų per metus. Kadangi tonoje aukso yra 32 000 uncijų, o auksas parduodamas po 1 700 JAV dolerių už unciją, tai sudaro daugybę milijardų dolerių per metus, kurie beveik 150 metų buvo kaupiami po 5 %, t. y. maždaug dešimt kartų daugiau nei pirmiau išvardytų deimantų produkcijos vertė. Vaizdą temdo ir gamybos apimčių, ir aukso kainų svyravimai, todėl galutinių rezultatų neįmanoma apskaičiuoti[15].

 

 Priėmiau, mano manymu, konservatyvų vertinimą, kad deimantų gavyba ir vertė yra tik du kartus didesnė.

Leger įrašas: 20 trilijonų dolerių šiandieniniais doleriais

 

(4) Kanalai: Panamos ir Sueco

 

Visuotinai žinoma, kad Panamos kanalą pastatė JAV - "išvadavusios" Panamos provinciją iš Kolumbijos, tačiau ne taip plačiai žinoma, kad už kanalą sumokėta žydų pinigais[16].

 

Galime pagrįstai manyti, kad maždaug 120 metų iš kanalo gautą pelną būtų gavę tie, kurie jį finansavo. Sueco kanalas taip pat buvo pastatytas už žydų pinigus ir egzistavo kaip privati korporacija. Tačiau kadangi pajamos iš šių dviejų objektų sudaro tik kelis menkus milijardus dolerių per metus, jų į bendrą sumą neįtrauksiu.

Leger įrašas: 0 trilijonų dolerių šiandieniniais doleriais

 

(5) Grynųjų pinigų valdymas

 

Tai nėra plačiai žinoma, bet, vykdydamos Amerikos Monroe doktriną, JAV pasitelkė ne tik savo galingą bauginančią "diplomatiją", bet ir CŽV bei visą savo kariuomenės jėgą, kad keli žydų bankininkai (ir JAV FED) gautų visų jos kontroliuojamų šalių grynųjų pinigų aktyvų ir centrinių bankų akcijų "investicijų valdytojų" postą. Tai apėmė ne tik Lotynų Ameriką, bet ir tokias šalis kaip Filipinai ir daugiau kaip 50 šalių, kuriose JAV nuvertė vyriausybę ir įvedė jai paklusnią diktatūrą.

 

Schema buvo paprasta. Šios šalys buvo priverstos perduoti visą savo likvidų turtą JAV žydų bankininkams, kurie "apdairiai valdys" visus grynuosius pinigus šių mažesnių šalių naudai. Iš tikrųjų žydų bankininkai investavo pinigus į Niujorko nekilnojamąjį turtą ir gavo milijardinį pelną, o toms tautoms mokėjo 3 % nuo jų pinigų. Šią praktiką lydėjo blogas amerikiečių įprotis įsiveržti į tų pačių tautų centrinių bankų saugyklas, jas atidaryti ir ištuštinti visą jų auksą. Ši praktika yra pakankamai pagrįsta dokumentais, kad ją būtų galima užginčyti, o kadangi ji egzistavo apie 150 metų, manau, kad šiandien galėtume pagrįstai suskaičiuoti bent 1 trilijoną JAV dolerių, tačiau istorinių duomenų nepakanka, todėl šio punkto neįtraukiu į legerį.

Leger įrašas: 0 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

(6) Vokietijos hiperinfliacija

 

Šiandien visuotinai pripažįstama, kad Vokietija buvo parengta būtent šiai aplinkybei iš Versalio sutarties nuostatų ir atitinkamų apribojimų, kuriuos įvedė žydai, siekdami užkirsti kelią Vokietijos atsigavimui. Nepaisant to, infliacija buvo tokia didelė, kad pinigai tapo tiesiog beverčiai ir leido žydų bankininkams supirkti didžiąją dalį Vokietijos beveik už dyką. Tai buvo vienas iš gilių Hitlerio pykčių žydams, nes jis žinojo, kad jie stovėjo už sutarties ir kitų apribojimų, kurių vienintelis galimas tikslas galėjo būti tik Vokietijos bankrotas ir pavergimas. Čia nereikia gilintis į detales, tačiau būtent Hitlerio įvykdytas žydų išstūmimas iš Vokietijos bankų sistemos ir šalies centrinio banko perėmimas lėmė Vokietijos ekonomikos atsigavimo "stebuklą", kuris, deja, neturėjo tęstis ilgai. Nėra galimybės apskaičiuoti tuo metu vykusio Vokietijos apiplėšimo vertės, ir aš jam nepriskiriu jokios galutinės vertės, nors dabartinė vertė neabejotinai siektų daugybę trilijonų dolerių, o visa tai buvo naudinga tiems patiems keliems bankininkams.

Leger įrašas: 0 trilijonų dolerių dabartiniais doleriais

 

(7) Centriniai bankai

 

Europos žydų bankininkų šeimos, vadovaujamos Rotšildų, valdo arba kontroliuoja mažiausiai 30 valstybių centrinius bankus, įskaitant JAV FED. Ši nuosavybė turi keletą labai nemalonių pasekmių, viena iš jų yra ta, kad šios valstybės negali spausdinti savo pinigų, bet turi skolintis juos iš (privačių) centrinių bankų ir mokėti už juos palūkanas. Tai yra milžiniško masto problema. Iki XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos Kanada turėjo savo centrinį banką ir nemokėjo užsieniečiams beveik jokių palūkanų. Tačiau tuometinis ministras pirmininkas Pierre'as Trudeau (Justino Trudeau tėvas) įvykdė stulbinamą išdavystės aktą - savo sąskaita, net nežinant jo paties ministrų kabinetui ar parlamentui - ir įpareigojo Kanadą atsisakyti savo finansinės prigimtinės teisės spausdinti savo valiutą ir nuo tada skolintis iš Europos žydų bankininkų. Rezultatas - per pastaruosius 30 ar 40 metų mažoji Kanada sumokėjo šiems bankininkams daugiau kaip 1,1 trilijono dolerių palūkanų už savo pinigų skolinimą[17][18][19][20][21][22].

 

Ypač norėtumėte pažiūrėti 22 punktą - vaizdo įrašą, kuriame buvęs Kanados ministrų kabineto ministras komentuoja bankininkystę Amerikoje.

 

Tačiau Rotšildams ir dar kelioms žydų bankininkystės šeimoms Europos valstybių centriniai bankai ir kiti bankai, įskaitant JAV FED, priklauso jau gerokai daugiau nei 100 metų. Jei mažoji Kanada per palyginti trumpą laiką sumokėjo daugiau nei 1 trilijoną JAV dolerių palūkanų, tai tokių šalių kaip Anglija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Japonija, Pietų Afrika vyriausybės per pastarąjį šimtmetį sumokėjo daug daugiau. Pavyzdžiui, Italijos skola yra kelis kartus didesnė už Kanados skolą, o daugelio kitų šalių padėtis yra tokia pati[23] .

 

Neturiu tikslių duomenų apie visas palūkanas, kurias JAV sumokėjo FED'ui, tačiau dabartinė jos skola yra daugiau kaip 13 trilijonų JAV dolerių - suma, kuri niekada nebus grąžinta.

 

Pradedant nuo Kanados ir skaičiuojant tik 30 šalių, pernelyg konservatyviai apskaičiuota, kad šiems bankininkams sumokėta 30 trilijonų JAV dolerių palūkanų. Jei skaičiuotume tik 100 metų, galėtume padauginti daugiau nei tris kartus ir gautume apie 100 trilijonų JAV dolerių, sumokėtų už palūkanas - visiškai be reikalo ir be pagrindo. Ir tai neatsižvelgiant į JAV FED, kuris šią sumą galėtų padidinti dar perpus. Taip pat reikėtų pažymėti, kad tose daugiau kaip 50 valstybių, kuriose JAV kariuomenė ir CŽV nuvertė vyriausybę, žydų bankininkai buvo jiems iš paskos ir perėmė visų tų centrinių bankų nuosavybę. Visais atvejais, kai informacija ištrūko - Irake, Libijoje, Pietų Afrikoje, Balkanuose - tai buvo jų prioritetas, ir paprasta logika diktuoja, kad kiekvienoje šalyje, kurioje jie turėjo prieigą, tai būtų buvę labai aukštai jų sąraše. Šio punkto į savo skaičiavimus neįtraukiau. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta pirmiau, mano legerio įrašas tikriausiai yra konservatyvus 75 % ar daugiau, tačiau nėra pakankamai išsamių duomenų. Toliau pateiktame mano apskaičiavime neatsižvelgiama į palūkanų kaupimą net 100 metų; tai padarius bendra suma padidėtų iki išties astronominės sumos, tačiau reali situacija tokia, kad ši suma iš tiesų būtų kaupiama ir daugiau nei 100 metų, iki daugelio šimtų trilijonų.

Leger įrašas: 100 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

(8) Recesijos ir depresijos

 

Vienas iš bjauresnių privalumų, kai šalies centrinį banką valdo užsieniečiai, yra tas, kad žydai visiškai kontroliuoja tų šalių ekonomiką[24].

 

 Kadangi jie kontroliuoja ir pinigų pasiūlą, ir palūkanų normas, jie nesunkiai įgyja galią suvaldyti ekonomiką ir gauti didžiulį pelną kiekvieno ciklo metu. Kiekvieną kartą jie tai daro taip pat - mažindami palūkanų normas iki nulio arba beveik iki nulio, tuo pat metu smarkiai išpūsdami pinigų pasiūlą ir taip sukurdami didelius skolų, akcijų ir būsto rinkų burbulus ir pan. Tada jie smarkiai sumažina pinigų pasiūlą ir visus kreditus, kartu didindami palūkanų normas, taip priversdami bankrutuoti daugybę tūkstančių bankų, įmonių ir šeimų, o kai gatvėse bėga kraujas, už centus supirkinėja įvairų turtą. Atlikę savo užduotį - atleidę tautą nuo didelės dalies turto, jie vėl didina pinigų pasiūlą ir atveria kredito čiaupus, kartu mažindami palūkanų normas, kad suteiktų laiko ekonomikai atsigauti, o tada viską išplauna ir pakartoja. Ne paslaptis, kad visus tokius nuosmukius Vakarų ekonomikoms tyčia sukėlė šie žydų bankininkai per pastaruosius 200 ar daugiau metų.

 

1929 m. Didžioji depresija buvo viena iš tokių krizių, nes žydų FED savininkai, kilus euforijai dėl beveik neribotos pinigų pasiūlos ir lengvų kreditų su mažomis palūkanų normomis, sukūrė didžiulį burbulą, kuris vėliau sprogo. Bankrutavo tūkstančiai bankų, dešimtys tūkstančių įmonių ir milijonai šeimų, o visas šis turtas galiausiai atiteko JAV FED savininkams žydams ir jų artimiausiems draugams. Tai buvo daroma daug kartų iki 1929 m. ir daug kartų po to. 1983 m. žiauriai žiaurią recesiją panašiai sukūrė JAV FED Londono Sičio nurodymu, o Volkeris net atvirai gyrėsi tuo, ką darė. 2008 m. būsto ir finansų krizė JAV buvo identiška ir jokiu būdu ne atsitiktinė. Ji buvo tokia bloga, kad vienas "Goldman Sachs" vadovas tuo metu pareiškė: "Po to, ką jie padarė, padėtis niekada nebegrįš į normalią būseną".

 

Pramonės ekonomikos žlugimas 2022 m. yra toks pat. Staigus ir sąmoningai sukeltas "energijos stygius", kurį didele dalimi sukėlė "Nordstream II" sabotažas, pinigų pasiūlos sumažinimas ir griežtas palūkanų normų didinimas "kovojant su infliacija" (kuris buvo visiškai savaiminis), ir netrukus gatvėse vėl bėgs kraujas. Be to, beveik neribotam skaičiui pramonės įmonių, ypač Vokietijoje, bet ir silpnesnėse Europos valstybėse, gresia bankrotas ir perėmimai, apie kuriuos visuomenė niekada nesužinos, nes tie patys žmonės beveik visiškai kontroliuoja žiniasklaidą.

 

Nėra tikslaus būdo, kaip galutinai apskaičiuoti per šias išgalvotas "recesijas" vykstantį plėšikavimą. 1929 m., kaip ir 1983 m., buvo neabejotinai trilijonai dolerių, ir tai, ko gero, buvo du didžiausi nuosmukiai, tačiau kiti ne taip jau mažai atsiliko. 2008 m. taip pat priklausė šiai kategorijai, vien tik būsto nuostoliai siekė trilijonus, kuriuos esu nurodęs kitur. Kadangi trūksta išsamių duomenų, nebandysiu išskirti ir įvertinti kiekvieno išgalvoto finansinio nuosmukio finansinio rezultato ir nekreipsiu dėmesio į mažesnius nuosmukius, tačiau vis tiek lieka 1929 ir 1983 m., kurių vertė labai konservatyviai vertinama po 3 trilijonus JAV dolerių. Mūsų tikslais atrodo neprotinga šių dviejų sumų nesumuoti su palūkanomis atitinkamai 90 ir 40 metų, tačiau sumos tampa fantastiškos ir beveik nesuvokiamai didelės, todėl jas labai sunku priimti kaip racionalias. Su 5 % palūkanų norma 3 trilijonai JAV dolerių per 90 metų (nuo 1929 m.) sukaups 240 trilijonų JAV dolerių, o per 40 metų (1983 m.) - net 21 trilijoną JAV dolerių.

 

Senatorius Robertas Owenas, vienas iš Federalinio rezervo įstatymo bendraautorių, Kongreso komitete liudijo, kad jam priklausantis bankas iš Nacionalinės bankininkų asociacijos gavo "1893 m. panikos aplinkraštį". Jame buvo teigiama: "Jūs nedelsdami atsisakysite trečdalio savo apyvartinių lėšų ir pareikalausite grąžinti pusę savo paskolų". Štai kaip šie centriniai bankininkai sukuria recesijas: akimirksniu 35 % ar daugiau sumažina nacionalinę pinigų pasiūlą ir 50 % sumažina bendrą kreditų kiekį[25].

 

 Neišvengiamas rezultatas - tūkstančių korporacijų ir bankų bankrotai, milžiniškas akcijų rinkos vertės ir visų rūšių korporacijų turto, kurį dabar galima įsigyti už centus, kritimas. Palaukite dešimt metų ir pakartokite. Kiekvieno tokio ciklo tikslas - perleisti didžiulį turtą ne tik iš mažų bankų ir korporacijų, bet ir iš plačiosios visuomenės, kurios dauguma taip pat praranda viską, ką turėjo, o tas turtas galiausiai patenka į kelių oligarchų bankininkų, suplanavusių šiuos įvykius, rankas.

Leger įrašas: 6 trilijonai dolerių šiandieniniais doleriais

 

(9) Naftos pramonės plėšimas 1983 m.

 

Kaip išsamų pavyzdį panagrinėkime FED sukeltą 1983 m. recesiją ir jos poveikį tik Šiaurės Amerikos naftos pramonei. Pradžioje tarkime, kad turime naftos gręžinį, kurio gavyba yra pastovi ir nuolatinė (tokių yra daug), tačiau šiuo atveju tik po vieną barelį per metus 40 metų, o naftos kaina yra 100 JAV dolerių už barelį. Tai reiškia, kad bendra vertė yra 4 000 JAV dolerių. Tačiau, kadangi 1 USD kitais metais yra vertas mažiau negu 1 USD šiais metais, diskontuojame būsimą gavybą tam tikra palūkanų norma ir gauname tokį vertės rezultatą (jei norime parduoti savo naftos gręžinį):

0% - $4,000

3% - $2,500

6% - $1,500

10% - $1,000

25% - $400

Prieš pat 1983 m. recesiją laikraštis "The New York Times" paskelbė, kad staiga atsirado nepaaiškinamas "naftos perteklius",[26] dėl kurio nafta tapo beveik bevertė, o jos kaina beveik per naktį nukrito nuo 40 JAV dolerių iki mažiau nei 10 JAV dolerių. Žinoma, jei naftos kaina sumažėja 75 %, mūsų naftos gręžinio vertė taip pat sumažėja 75 %, taigi mūsų 4 000 JAV dolerių vertės naftos gręžinys dabar vertas tik 1 000 JAV dolerių. Tačiau mes patyrėme dvigubą smūgį, nes FED šiuo laikotarpiu nedirbo be darbo. Septintajame dešimtmetyje sukėlęs didžiulę infliaciją, kad pasiruoštų šiam galimam rezultatui, FED staiga pajuto poreikį "kovoti su infliacija", padidindamas palūkanų normas iki 20 % ir net 25 %. Rezultatas buvo toks, kad naftos gręžiniai tada buvo parduodami su 25 % nuolaida nuo pinigų srauto, ir aš tai žinau, nes tuo metu dirbau naftos versle ir pirkau bei pardavinėjau naftos objektus, kai kuriuos gana didelius, su tokia nuolaida. Tai reiškia, kad mūsų 4 000 JAV dolerių vertės naftos gręžinys, kuris dėl naftos kainos kritimo dabar buvo vertas tik 1 000 JAV dolerių, vėliau buvo paveiktas FED palūkanų normos ir dabar buvo vertas tik 100 JAV dolerių. O kai gatvėse bėgo kraujas, tuomet mūsų žydų chazarų bankininkai iš Londono Sičio pasiuntė savo agentus pirkti.

 

Tada "naftos perteklius" kažkokiu stebuklingu būdu išgaravo ir, atrodo, kad iš tikrųjų jos trūko, todėl naftos kaina vėl pasiekė pradinę 40 JAV dolerių ribą ir greitai pakilo iki 100 JAV dolerių. Tada lygiai taip pat stebuklingai infliacija atrodė "sutramdyta", o palūkanų normos sumažėjo nuo 25 % iki 6 % ir 3 %, kur jos buvo anksčiau. O mūsų "100 JAV dolerių naftos gręžinys" vėl pasiekė 2 500 JAV dolerių ir buvo pakeliui į 5 000 JAV dolerių. O tai reiškia, kad vos saujelė žmonių įsigijo išgaunamos naftos ir dujų turto beveik už centus, o paskui stebėjo, kaip jų "investicija" padaugėjo gal 50 kartų. Tai nėra blogai. Nedaug yra vietų, kur vos per kelerius metus galime gauti 5 000 % investicijų grąžą ir be jokios rizikos. Kai turi galią kontroliuoti naftos kainą ir kai FED kontroliuoja palūkanų normas, gali daryti stebuklus. Nėra galimybės apskaičiuoti tikslių sumų, bet nesuskaičiuojama daugybė tūkstančių mažų ir vidutinių naftos bendrovių bankrutavo arba buvo perimtos, o vien tik Šiaurės Amerikoje įsigytų akcijų vertė siekė trilijonus dolerių. Neatsižvelgiau į likusį pasaulį ir konservatyviai apskaičiavau 2 trilijonus JAV dolerių tik Šiaurės Amerikai, pakoreguotus pagal 5 % augimą 40 metų nuo 1983 m.

Leger įrašas: 14 trilijonų dolerių šiandieniniais doleriais

 

(10) Amerikiečių apiplėšimas 1975-2022 m.

 

Situacija nesiskiria ir 2008 m. JAV ištikus finansiniam krachui. Akivaizdžiai sąmoningai bandėme išpūsti būsto rinką iki beveik atmosferinio lygio, taikydami beveik nulines palūkanų normas ir panaikindami visus apribojimus ir reikalavimus - iki tokio lygio, kad bedarbiai benamiai pirko 500 000 JAV dolerių vertės būstus. Tai vėlgi buvo daroma visapusiškai bendradarbiaujant su FED. Paskui jie paprasčiausiai sugriovė burbulą, o tai sukėlė dešimtis milijonų turto perėmimo atvejų. Ir vėl, kai gatvėse bėgo kraujas, tokios firmos kaip "Blackrock" ir į jas panašios buvo užsiėmusios tuo, kad supirkinėjo šiuos perimtus namus už galbūt perpus mažesnę kainą kaip nuomos objektus - dažnai tiems patiems žmonėms, kurie juos prarado. Nėra tikslių duomenų, kiek iš viso jų buvo nupirkta, tačiau pirkimas buvo beveik beprotiškas. Vienu metu Floridoje vienas vienos "investicinės įmonės" agentas vien tik per savaitę siūlydavo daugiau kaip 200 namų. Net ir konservatyviais skaičiavimais, vien tik būsto turto perleidimas iš Amerikos viduriniosios klasės tiems patiems keliems žmonėms per dvejus ar trejus metus būtų siekęs 7 ar 8 trilijonus JAV dolerių.

 

Mane stebina, kad tiek nedaug žmonių, regis, nori matyti, jog tokie įvykiai buvo suplanuoti, tačiau įrodymai yra pribloškiantys ir nenuginčijami. Nėra jokios galimybės, kad šie įvykiai ir daugelis panašių įvykių galėjo įvykti "atsitiktinai". Tiesiog buvo per daug gijų, kurios visos veikė kartu, kad pasiektų šį vieną rezultatą, ir tos gijos negalėjo būti nepriklausomos. Ir neįmanoma, kad pati JAV vyriausybė nežinojo apie galutinį rezultatą. JAV vyriausybei dirbantys ekonomistai nėra kvaili, o tiek daug privačių ekonomistų aprašinėjo įvykius ir prognozavo vienintelį įmanomą rezultatą. Vienintelė visus faktus atitinkanti tezė yra ta, kad 2008 m. žlugimas buvo suplanuotas ir kad JAV vyriausybė, taip visiškai kontroliuojama iš Londono Sičio, sąmoningai leido jam įvykti. Vėlgi, apibendrinant, santykinai nedaug žmonių per kelerius metus pasipelnė trilijonais dolerių vien iš šios vienos įmonės.

 

Ir tai buvo ne tik namai, ir ne tik 2008 m. Straipsnyje "JAV demokratijos griovėjai"[27]

 

Krisas Hedžesas (Chris Hedges) citavo RAND korporacijos ataskaitą, kurioje teigiama: RAND korporacijos atlikto tyrimo duomenimis, "šie establishmento politikai ir jų paskirti teisėjai paskelbė įstatymus, kurie leido 1 proc. didžiausių gyventojų nuo 1975 iki 2022 m. iš 90 proc. apatinių gyventojų išplėšti 54 trilijonus JAV dolerių, t. y. po 2,5 trilijono JAV dolerių per metus"[28][29].

 

Tiems, kurie nežino, RAND yra niekinga šėtoniška korporacija, kuri daugiausia laiko skiria karams planuoti, kankinimo režimams kurti (Vietnamo Feniksas, Gvantanamo įlanka, Bagramas, Diego Garsija) ir pasaulio politinei kontrolei intriguoti. Tačiau RAND žmonės moka skaičiuoti, ypač turint omenyje, kad jie planavo grobstymo, kuriuo dabar giriasi, metodus. Atkreipkite dėmesį, kad eufemistiškai vadinamas "1 % geriausiųjų" iš tikrųjų yra ne 1 % geriausiųjų, o nedidelė žydų bankininkų ir pramonininkų grupė, įskaitant (Rotšildų ir kitų) JAV FED savininkus. Didžiulė šio grobstymo dalis įvyko 2008 m. ir vėlesniais metais; nesivarginsiu to kaupti su palūkanomis.

Leger įrašas: 54 trilijonai JAV dolerių šiandieniniais doleriais.

 

(11) Didysis aukso apiplėšimas - I dalis - JAV FED

 

Pirmaisiais metais po Rotšildams priklausiusio FED sukūrimo JAV vis dar galiojo aukso standartas savo valiutai; naujus pinigus FED galėjo išleisti tik tuo atveju, jei ne mažiau kaip 40 % jų sumos sudarė auksas. Tačiau, kaip žydų bankininkai visada darydavo visose šalyse, jie leido popierinius pinigus gerokai viršydami leistinas ribas, ir tai buvo pagrindinė 1929 m. Didžiosios depresijos priežastis. Iki 1933 m. FED savo saugyklose turėjo tik apie 6 000 tonų aukso, o jo išleistai popierinei valiutai trūko apie 50 000 tonų. Visuomenė apskritai žinojo, kas vyksta, ir, baimindamasi, kad JAV popieriniai pinigai taps beverčiai, leido popierinius ir kaupė aukso monetas ir luitus, o nedideli bankai ir bendrovės kaupė aukso luitus. Iš šių spąstų nebuvo jokios išeities. FED'ui reikėjo didžiulės aukso injekcijos, kad išvengtų valiutos žlugimo, tačiau jo savininkai neketino investuoti savo pinigų, kad užkirstų kelią Amerikos finansiniam žlugimui. Jų sprendimas buvo įtikinti Ruzveltą ir Kongresą, kad tikroji problema yra piliečiai, trukdantys ekonomikai natūraliai klestėti, laikydami auksą. Jų patarimu Ruzveltas priėmė garsiąją 1602 m. nuostatą, pagal kurią buvo konfiskuotas visas JAV privačiai laikomas auksas (visų formų), o visi piliečiai buvo priversti atiduoti savo auksą FED, baudžiant 10 000 JAV dolerių bauda ir 10 metų laisvės atėmimo bausme. Atkreipkite dėmesį, kad auksas buvo atiduotas ne JAV iždo departamentui, o privačiai FED.

 

Auksas buvo iškeistas į popierinius pinigus, t. y. FED savininkai pasinaudojo JAV vyriausybės galia ir konfiskavo visą JAV privačiai laikomą auksą, tik už popieriaus spausdinimo kainą. Remiantis turimais duomenimis, pavieniai piliečiai atidavė beveik 3 000 metrinių tonų aukso, daugiausia monetomis. Privačiame sektoriuje atiduotų aukso luitų ir lydinių kiekį labai sunku tiksliai nustatyti. Visose istorinėse analizėse daugiausia dėmesio skiriama aukso monetoms ir nekreipiama dėmesio į luitus, tačiau jie turėjo sudaryti daug didesnę dalį, nes tuo metu komercinėse sutartyse buvo numatyta standartinė sąlyga, kad atsiskaitymai bus vykdomi auksu, todėl tiek įmonės, tiek bankai turėjo turėti dideles jo atsargas. Istoriniuose tyrimuose labai stengiamasi atsekti visas išleistas aukso monetas, apskaičiuoti apyvartoje likusį jų kiekį, taigi ir FED atiduotą kiekį. Atrodytų, kad paprasčiau būtų paprasčiausiai paprašyti FED nurodyti atiduotų monetų kiekį, tačiau FED akivaizdžiai atsisako suteikti šią informaciją, o apie luitus ir lydinius tyli. Mano skaičiavimais, lydinių buvo mažiausiai 6 000 arba 7 000 tonų, iš viso apie 10 000 tonų, tačiau Seagrave'as cituoja patikimus šaltinius, teigiančius, kad FED įsigijo 18 000 tonų, todėl naudosiu šį skaičių.

 

Tačiau to nė iš tolo nepakako 50 000 tonų trūkumui padengti, todėl žydų bankininkai, vadovaujami žydo Morgenthau, kuris tuo metu buvo iždo sekretorius, iš karto po aukso konfiskavimo maždaug 70 % nuvertino JAV dolerį, taip pakeldami aukso kainą nuo 20 iki 35 JAV dolerių ir gerokai sumažindami FED trūkstamą sumą. Tačiau tai lėmė tragišką rezultatą - amerikiečiai buvo apgauti ne tik dėl vienintelio realaus piniginio aktyvo praradimo, bet ir dėl 70 % vertės sumažėjimo. Žinoma, buvo iškelta bylų, o teismai iš esmės nustatė, kad vyriausybės veiksmai buvo neteisėti ir prieštaraujantys Konstitucijai, tačiau piliečiai neturėjo jokių teisių gynimo priemonių.

 

Apibendrinant galima teigti, kad siekdamas išgelbėti FED, Rotšildas (arba jo kolegos) įtikino Ruzveltą priimti įstatymą, leidžiantį Rotšildui konfiskuoti visą Amerikoje privačiai laikomą auksą ir 70 % nuvertinti amerikiečiams mainais už šį auksą išduotus popierius. Tų 18 000 metrinių tonų aukso vertė tuo metu buvo apie 20 milijardų JAV dolerių*, atimtų iš žmonių per patį didžiausią per visą istoriją nuosmukį, o tai neabejotinai buvo vienas iš žiauriausių ir nežmoniškiausių tuo metu įmanomų veiksmų. Aukso bėgimas į Federalinį rezervų banką buvo neišvengiamas, ir visas šis veiksmas buvo skirtas tik tam, kad būtų išvengta FED finansinio žlugimo, o tai kainavo dar didesnį gyventojų nuskurdinimą ir Didžiosios depresijos pratęsimą keleriais metais[30][31][32][33].

 

* 32 150 oz. už metrinę toną @ 35 USD už oz. (maždaug 1 mln. USD už toną) padauginta iš 18 000 metrinių tonų. Šiandien šis auksas vertas apie 1700 JAV dolerių už unciją, arba apie 50 mln. dolerių už toną, padauginus iš 18 000 tonų = maždaug 1 trilijonas JAV dolerių.

Legerio įrašas: 1 trilijonas JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

(12) 1934 m. JAV sidabro pirkimo aktas

Jie nesustojo. Kitais, 1934 m., prezidentas Ruzveltas įgyvendino dar vieną įsakymą Nr. 6814 - "Sidabro pirkimo aktą", kuriame buvo nurodyta konfiskuoti visą JAV esantį sidabrą ir vykdyti didžiulę sidabro supirkimo atviroje rinkoje programą už beveik tris kartus didesnę kainą nei tuometinė rinkos kaina. Bet kokiu racionaliu požiūriu šis veiksmas buvo keistas. JAV vyriausybė iš tiesų nacionalizavo JAV sidabro atsargas, tačiau supirkdama sidabrą iš amerikiečių senąja 0,45 JAV dolerio kaina. Šiais veiksmais Didžiosios depresijos metu, kai dauguma amerikiečių stengėsi išgyventi ir išvengti bado bei bankroto, buvo išsiurbti milijardai menkų vyriausybės lėšų[34].

 

Tai įvykdęs, Ruzveltas vėliau dar keistesniu būdu įvykdė antrąją akto dalį, kuria Iždui buvo nurodyta sidabrą pirkti ne mažesne kaip 1,29 JAV dolerio už unciją kaina, kuri beveik tris kartus viršijo tuometinę rinkos kainą, kurią gaudavo Amerikos piliečiai. Teisės aktas pirmiausia leido Iždui pirkti sidabrą "iš užsienio šalių" atviroje rinkoje - Niujorko ateities sandorių biržoje. Tačiau šis įstatymas buvo visiškai keistas, nes tokių pirkimų niekada nebuvo ir nebūtų buvę. Net beprotis nebūtų išleidęs pinigų kažkam pirkti po 1,29 JAV dolerio, kai tą prekę pasaulio rinkose visur buvo galima įsigyti po 0,45 JAV dolerio. Taigi, kas iš tikrųjų lėmė šią naująją politiką?

 

Iki tol Kinija šimtus metų taikė sidabro standartą - vienintelę pasaulyje valiutą, visiškai padengtą tauriuoju metalu, kuri sukūrė tvirtą ir stabilų ekonominį pagrindą, leidusį Kinijai visiškai išvengti likusį pasaulį siaubusios Didžiosios depresijos. Amerikos sidabro politika, žinoma, sudavė skaudų smūgį šiam šimtmečius gyvavusiam stabilumui, nes amerikiečiai pirko sidabrą iš užsienio šalių ne atviroje rinkoje, o tik Kinijoje per Amerikos bankus, tokius kaip Citibank, Morgan ir Chase, nes jie buvo apsaugoti nuo Kinijos eksporto taisyklių. Šie JAV agentai siūlė kinams už jų sidabrą tris kartus didesnę nei rinkos kaina, todėl, savaime suprantama, į šiuos bankus plūstelėjo sidabro srautas, o iš ten jis buvo gabenamas į JAV amerikiečių kariniais laivais. Esu matęs istorikų teiginių, kad Kinija turėjo apie 1 mlrd. uncijų sidabro, o tai tuo metu sudarė 1/3 pasaulio atsargų, tačiau tai akivaizdi netiesa, nes vien Šanchajus per mėnesį prarasdavo pusę milijardo uncijų sidabro, o Kinijos bankų, kurių valiuta paprastai buvo 60 % padengta sidabru, atsargos sumažėjo iki 4 %[35][36].

 

Atidus skaitytojas turėjo pastebėti, kad trūksta svarbiausios šios dėlionės dalies. Priminsime: (1) JAV vyriausybė supirko visą JAV privačiose rankose buvusį auksą, tada visą šį auksą nemokamai padovanojo Rotšildams ir kitiems žydų FED savininkams. (2) Tada JAV vyriausybė nupirko visą JAV esantį sidabrą ir jį taip pat padovanojo Rotšildo FED. (3) Tada ji pradėjo vykdyti politiką, pagal kurią JAV iždas nupirko visą sidabrą Kinijoje už tris kartus didesnę kainą nei pasaulinės rinkos kaina ir visą šį sidabrą padovanojo Rotšildų FED'ui. Trūksta tik pinigų. Tai vyko didžiausios per visą istoriją depresijos metu, žmonės badavo, JAV vyriausybė neturėjo pinigų, o valiutai ir FED grėsė žlugimas. Kaip Ruzveltas galėjo sau leisti supirkti visą tą brangųjį metalą ir padovanoti jį keliems žydų bankininkams? Paprasta. Jie paskolino jam pinigų spausdindami popierius ir pasiimdami ne tik pagrindinę sumą, bet ir palūkanas. Ruzveltas neturėjo pinigų nupirkti Rotšildams kalėdinę dovaną, todėl Rotšildai paskolino Ruzveltui pinigų - už palūkanas, kad šis nupirktų savo dovaną. Taip 1933 m. JAV įsiskolino 33 mlrd. dolerių [37].  Neįmanoma tiksliai apskaičiuoti visos iš JAV ar Kinijos išgauto sidabro vertės, todėl čia nedarau jokio lego įrašo.

Leger įrašas: 0 mlrd. dolerių šiandieniniais doleriais

 

Jums gali kilti klausimas, kodėl žydų bankininkai iš FED'o taip pat nebandė supirkti viso Kinijos aukso. Jiems to ir nereikėjo, nes kai kurie artimiausi jų draugai jau buvo nuėję šiuo keliu. Žr. toliau pateiktą Citibank.

 

(13) Citibank - Didysis aukso apiplėšimas

 

Kinai visuomet kaupė auksą, individualiai, kaip užstatą, ir jie neabejotinai tai darė 1902 m., kai "Citibank" atvyko į Kiniją, atsidūrusią ties bankroto riba ir kuriai reikėjo sumanaus būdo atkurti savo turto bazę. Citi jį rado. Bankas visoje šalyje reklamavo, kad nesaugu laikyti aukso luitus kojinėje po lova, ir sugebėjo įtikinti bent 100 milijonų kinų padėti savo auksą į "Citibank" saugyklas, kur jis bus saugus. Po daugiau nei 40 metų, kai jau kaupėsi karo debesys, "Citibankas" pakrovė į dešimtis JAV karinių laivų visą tą kinų auksą ir uždarė savo duris net neatsisveikinęs. Auksas, žinoma, būtų buvęs perduotas FED mainais į popierius. Šiandien žmonės vis dar bando atgauti savo auksą iš "Citibank". Kadangi dokumentai yra nenuginčijami, JAV teismai leido pateikti ieškinius, tačiau su sąlyga, kad ieškovai privalo asmeniškai atvykti į teismus. Jokių problemų, tačiau Amerikos konsulatai Kinijoje atsisako išduoti vizas šiems žmonėms vykti į JAV. Nėra kelionės vizų, nėra teisminių ieškinių prieš "Citibank", nėra galimybės atgauti Kinijos auksą. Auksas, žinoma, buvo perduotas JAV FED mainais į popierius.

 

Šioje istorijoje yra daug daugiau dalykų, nes "Citibank" tokį patį triuką atliko bene dešimtyje šalių. Jei tai veikia vienoje vietoje, turėtų veikti visur. Tuo pat metu, kai 1902 m. "Citi" (Tarptautinė bankininkystės korporacija) užsiregistravo Kinijoje, ji taip pat atidarė bankines operacijas Maniloje, Kalkutoje, Singapūre, Jokohamoje, Brazilijoje, Argentinoje ir kitose šalyse. Argentinoje "Citibank" buvo taip nekenčiamas dėl šių aukso vagysčių, kad 1927 m. grupė nukentėjusių "klientų" atkeršijo susprogdindami "Citibank" ir Bostono banko būstines, ir taip nekentė JAV vyriausybės (ir apskritai amerikiečių) už "Citibank" apsaugą, kad taip pat susprogdino JAV ambasadą ir "Ford Motor" bendrovę. Nekreipiant dėmesio į vagystes iš visų kitų šalių, vien tik iš Kinijos piliečių Citibank (ir Chase bei Morgan) pavogto aukso suma, apimanti 1902-1949 m. laikotarpį, siekė dešimtis milijardų, tačiau tiksliai apskaičiuoti beveik neįmanoma, todėl nedarysiu jokio legerio įrašo.

Lager įrašas: 0 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

(14) Didysis aukso apiplėšimas.

 

Tai vienas iš labiausiai stulbinančių sukčiavimų, kada nors įvykdytų pasaulio istorijoje, kuris, atrodo, buvo išbrauktas iš visų mūsų istorijos vadovėlių, ir abejoju, ar bent vienas žmogus iš milijono apie jį ką nors žino. Kaip ir visi geri sukčiavimai, jis buvo paprastas: Nuo 1932 m. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios JAV vyriausybė ir žydų žiniasklaida visam pasauliui nepaprastai baugino, kad Japonija arba Vokietija įsiverš į visas šalis ir neišvengiamai apiplėš visus jų centrinius ir komercinius bankus. Buvo siūloma išeitis, kad visų pasaulio valstybių bankai visas savo aukso atsargas perduotų saugoti JAV FED'ui, kol baigsis karas. Jie taip ir padarė. Laikraštis "New York Times" kasdien ištikimai fiksavo milijonų dolerių aukso siuntas iš visų šių valstybių į JAV. Viename NYT straipsnyje teigiama, kad 1938 m. į JAV išplaukė septyni JAV karinio jūrų laivyno eskadriniai minininkai, pakrauti 125 000 tonų Kinijos aukso. Šiuos "indėlius" liudijo JAV iždo išduoti aukso sertifikatai, nors iš tikrųjų auksas atiteko JAV FED'ui.

 

Tačiau, atrodo, nėra nė vieno patikimo atvejo, kad šis auksas kada nors būtų buvęs grąžintas savininkams. Visais atvejais FED teigė, kad pateikti sertifikatai yra arba suklastoti su akivaizdžiomis rašybos ir kitomis klaidomis, arba kad jie paprasčiausiai "negali patvirtinti sertifikatų su tais serijos numeriais išdavimo", ir atsisakė juos išpirkti. "Financial Times" žurnalistas teigė:

 

"Dabar viskas pasiekė tokį lygį, kad galite užeiti į vieną iš didžiųjų Niujorko, Londono ar Ciuricho bankų, atiduoti jiems pusę tonos aukso mainais už nuosavybės sertifikatą, 10 minučių apeiti aplink kvartalą, vėl užeiti į tą patį banką, o jie paneigs, kad kada nors anksčiau jus matė, ir lieps jus areštuoti už tai, kad pateikėte padirbtą sertifikatą."

 

Bet paskui įvyko keletas labai keistų įvykių. Filipinų džiunglėse aptiktas sudužęs CŽV lėktuvas, kuriame buvo trilijonai dolerių tų pačių sertifikatų, ir akivaizdu, kad jie buvo originalai, o ne klastotės. Po šio atradimo ir su juo susijusio viešumo bei atsiradusių reikalavimų išpirkti šiuos sertifikatus, FED supanikavo, todėl įvyko tikrai keistas dalykas: FED staiga nusprendė perlydyti ir iš naujo išlieti visą savo turimą auksą, nes "pageidavo, kad visi jų aukso luitai būtų vienodos formos". Nebuvo pateikta jokių paaiškinimų, bet jų iš tikrųjų ir nereikėjo. Perlydyti dešimtis tūkstančių tonų aukso yra didžiulis darbas, sudėtingas ir labai brangus, ir jis niekada nebūtų atliekamas dėl kvailos priežasties - pakeisti luitų formą. Kad ir koks būtų FED nurodytas tikslas, pagrindinis rezultatas buvo tas, kad perlydytas auksas nebeturėjo pirminių žymenų, o tai reiškė, kad nebebuvo jokio būdo nustatyti pirminį to aukso šaltinį. O tai reiškė, kad niekas niekada negalėjo įrodyti, jog FED turimas auksas yra auksas, kuris iš tikrųjų buvo pavogtas beveik iš visų pasaulio šalių.

Vienas garsus pavyzdys - Kinijos centrinio banko aukso atsargos. Kai Čiang Kai-šekas pralaimėjo Kinijos pilietinį karą ir pabėgo į Taivaną, jo paskutinis veiksmas buvo pagrobti visą auksą iš žemyninės Kinijos centrinio banko ir komercinių bankų ir išvežti tonas aukso su savimi į Taivaną - saugant amerikiečiams. Siekdamos dar labiau apsaugoti, JAV įtikino Chiangą leisti jiems išvežti auksą į JAV "saugoti", jei Kinija užpultų Taivaną ir pavogtų "jo" auksą. Šis auksas niekada nebuvo grąžintas. Tiesą sakant, dar ilgai po vyro mirties ir iki pat mirties ponia Chiang ginčijosi, kovojo, maldavo ir bylinėjosi su JAV vyriausybe ir FED dėl "jos" aukso grąžinimo. Jai nepavyko, ir šis reikalas mirė. Šiandien Taivanas apie tai nieko nežino.

 

Atrodo, kad nėra jokių vieningų duomenų apie visas pagal šią schemą JAV FED'ui pristatytas aukso siuntas, tačiau tai turėjo būti bent dešimtys, jei ne šimtai milijardų, ir tai įvyko XX a. trečiajame dešimtmetyje, t. y. beveik prieš 90 metų. Jei darytume konservatyvią prielaidą, kad visame pasaulyje surinkta tik penkis kartus daugiau aukso nei konfiskuota vien tik JAV, gautume apie 100 000 metrinių tonų, kurių vienos tonos kaina dabartinėmis kainomis yra apie 50 mln. dolerių, arba apie 5 trilijonus JAV dolerių. Visas šis auksas pateko į kelių žydų bankininkų, kuriems priklauso JAV FED, kišenes.

Kad tai būtų visiškai aišku, Rotšildas ir kiti žydų bankininkai sukūrė schemą, kaip tiesiogine prasme pavogti visas aukso atsargas iš visų pasaulio šalių centrinių bankų ir komercinių bankų. Tuo metu šie žydai rengėsi sukelti antrąjį pasaulinį karą ir pasinaudojo šio karo baime, kad paremtų savo planą. Jie pasitelkė visą baimę kurstančią propagandinę žydų žiniasklaidos įtaką, taip pat didelę JAV Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento bauginimo galią bei JAV kariuomenės prievartos galią, kad priverstų visus pasaulio centrinius bankus ir visų šalių komercinius bankus perduoti savo aukso atsargas JAV FED'ui "saugoti". Niekada nebuvo ketinama grąžinti šio aukso po karo. Turėtų būti akivaizdu, kad JAV vyriausybė buvo įsivėlusi į šį nusikalstamą žiaurumą iki pat kaklo, veikdama kaip žydų vykdytoja ir maištautoja, surinkdama ir pristatydama visą šį auksą ne į JAV iždą, o į FED, taigi, neturėdama jokios naudos Jungtinėms Valstijoms. JAV vyriausybė tiesiog pakluso savo šeimininkui.

Leger įrašas: 5 trilijonai dolerių šiandieniniais doleriais

 

Kiek pasaulyje yra aukso?

 

Vorenas Bafetas (Warren Buffett) teigia, kad apie 175 000 tonų, tačiau jo skaičiavimai yra beverčiai ir mažai kas su juo sutinka, o iš tikrųjų jo skaičiavimai yra iš žydų šaltinio "Thompson Reuters"[38] ir iš principo turėtų būti atmestas. Įvertinimai svyruoja nuo šio lygio iki Aukso standarto instituto (Gold Standard Institute) įvertinimo, kuris siekia daugiau kaip 2,5 mln. tonų. Iš dalies problema ta, kad auksas buvo kasamas tūkstantmečius ir niekas nežino, kiek jo yra. Tokia pati problema egzistuoja ir vertinant bendrą aukso pasiūlą įvairiose valstybėse įvairiais istorijos laikotarpiais. JAV FED šalininkai bando sumažinti savo pasaulinės aukso vagystės 1930 m. padarinius, smarkiai nuvertindami tuo metu JAV buvusį aukso atsargų kiekį, ir tą patį daro daugumos kitų šalių atžvilgiu. Turime ir atvirkštinę problemą, kai, kai kurių žydų vadinamųjų "istorikų" pasakojimais, naciai vien iš žydų pagrobė dešimteriopai daugiau aukso, nei buvo tose šalyse.

 

Svarbi pastaba: JAV FED

 

2013 m. žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kurie buvo greitai palaidoti ir cenzūruoti JAV, bet ne Europoje, apie Vokietijos siekį grąžinti savo aukso atsargas iš JAV FED. Vokietijos vyriausybė maždaug pusę savo aukso atsargų laikė Niujorko FED saugyklose. Vokietijos centrinis bankas nusprendė parsigabenti visą savo auksą namo, tačiau FED atmetė šį prašymą, teigdamas, kad toks žingsnis neįmanomas, ir pareiškė, kad jam reikės iki 2020 m., kad galėtų atlikti pervedimą. Tada Vokietijos vyriausybė paprašė leisti apsilankyti FED saugyklose, kad galėtų inventorizuoti auksą ir nustatyti, ar jis iš tikrųjų egzistuoja, tačiau FED atsisakė leisti Vokietijai apžiūrėti savo auksą. Buvo nurodytos tokios priežastys: "saugumas" ir "nėra vietos lankytojams". Po ryžtingo primygtinio reikalavimo dėl šio keisto įvykių posūkio Vokietija galiausiai vis dėlto nusiuntė keletą darbuotojų į FED, kuriems buvo leista įeiti tik į saugyklos prieškambarį, kur jiems buvo parodyti 5 ar 6 aukso luitai, kaip "reprezentatyvūs jų turimo aukso ženklai", tačiau daugiau nieko nebuvo leista apžiūrėti. Antrą kartą vokiečių pareigūnai grįžo dar ryžtingiau, ir tuomet FED, matyt, atidarė tik vieną iš 9 saugyklų ir leido vokiečiams apžiūrėti aukso krūvą iš nemažo atstumo, tačiau jiems nebuvo leista nei įeiti, nei paliesti. Po pakartotinio primygtinio reikalavimo Vokietija vis dėlto atgavo nedidelę dalį savo aukso atsargų, tačiau jos buvo atgabentos iš Prancūzijos centrinio banko, priklausančio tiems patiems žydams, kuriems priklauso FED.

 

Jau daugelį metų spėliojama, kad FED iš tikrųjų neturi daug aukso ar net jokio aukso, kad jis jį pardavė, paskolino arba panaudojo kaip užstatą skolinantis. Šiandien nuolat teigiama, kad aukso, kuris neva saugomas daugelio valstybių vardu, iš tikrųjų nėra. Niekam, išskyrus FED darbuotojus, iš tikrųjų nebuvo leista patekti į saugyklas ir apžiūrėti ar inventorizuoti aukso, ir nėra jokių įrodymų, kad auksas iš tikrųjų egzistuoja.

 

Dar blogiau, kad tokia pati situacija yra ir su tariama aukso saugykla Fort Nokse, kurioje saugomos visos JAV iždo aukso atsargos. Dauguma žmonių mano, kad Fort Noksas yra vyriausybės saugykla, tačiau, nors ji pastatyta vyriausybės žemėje, ją valdo FED, o visas jos turinys yra FED, o ne JAV iždo nuosavybė. Nuo pat Federalinės rezervų sistemos sukūrimo 1913 m. tiesa, kad Fort Nokso turinys priklauso FED, tačiau jį saugo JAV kariuomenė. Ir niekas nežino, kas ten yra.

 

Paskutinis auditas ir paskutinis viešas apsilankymas buvo atliktas 1953 m., iškart po to, kai Eizenhaueris pradėjo eiti pareigas. Per tą auditą nebuvo leista dalyvauti jokiems išorės ekspertams, o audito grupė patikrino tik apie 5 % ten esančio aukso. Per 70 metų Fort Nokse nebuvo atlikta net inventorizacija, o juo labiau išsamus auditas. 1974 m. šešiems kongresmenams, vienam senatoriui ir spaudos atstovams buvo leista įeiti į Fort Noksą ir patiems įsitikinti, ar aukso ten yra, ar ne. Ekskursijos metu paaiškėjo, kad Fort Nokse yra kažkas panašaus į auksą, tačiau tai sukėlė dar daugiau ginčų. Apžiūrėti buvo galima tik nedidelę dalį aukso, o vienas kongresmenas paskelbė pranešimą, kuriame teigė, kad forte laikomi aukso luitai yra ne tokie sunkūs, kaip tikėtasi. Pastaraisiais metais keli JAV politikai teigė, kad yra didelė tikimybė, jog nei Fort Noksas, nei FED neturi jokio aukso, ir reikalavo atlikti išsamią ir viešą inventorizaciją bei tyrimus, tačiau FED ryžtingai atsisakė tai padaryti.

 

Atsižvelgiant į tai, kad beveik neabejotina, jog JAV FED ir Iždo departamentas turi mažai aukso, buvo daug spekuliacijų apie tai, kur yra pasaulio aukso atsargos, kurios popieriuje yra FED, bet ne realybėje. Nežinau, kur tas auksas yra, bet jei reikėtų spėlioti, spėčiau, kad jis visas yra giliai kalnuose Šveicarijoje, daugybėje šimtų tunelių, išgręžtų giliai uoloje po naująja Tarptautinių atsiskaitymų banko (BIS) būstine, kuri savo ruožtu taip pat priklauso tiems pat Rotšildams, kuriems priklauso FED ir įvairūs kiti Europos centriniai bankai.

 

(15) Karo grobis

 

Tai tema, į kurią retai, o gal ir niekada, atkreipiame dėmesį - išskyrus nuolatinius pasakojimus apie vokiečių iš žydų konfiskuotus meno kūrinius ir kitas vertybes. Tačiau istorinė tiesa yra visai kitokia, ir joje yra daug įrodymų, kad būtent žydai karo metu daug ar net daugiausia grobstė. Jau apie 85 metus nesiliaujantys kaltinimai, kad vokiečiai per du pasaulinius karus plėšė žydus, yra mūsų ausis, tačiau beveik niekada nebuvo pateikta jokių patikimų to įrodymų, o išnagrinėjus istorijas apie vokiečių plėšikavimą iš žydų, jos priskiriamos tai pačiai kategorijai, kaip ir pasakojimai apie vonias, pilnas akių obuolių, ir apie žydų riebalų tirpinimą sprogmenims gaminti skirto glicerino. Be abejonės, per visus karus plėšikauja visos pusės, tačiau, kaip pamatysime, atrodo, kad daugiausia plėšikavo žydai, kurie savo nusikaltimus dangstė kontroliuodami žiniasklaidą.

 

Vienas iš naujausių pavyzdžių - Irakas buvo tiksliai apibūdintas kaip "civilizacijos lopšys". Prieš Amerikos invaziją Irakas buvo pilnas archeologinių artefaktų, meno vertybių, ritinių ir kitų per šimtmečius sukauptų daiktų, kurių daugelis turėjo ne tik didelę finansinę vertę, bet ir didžiulę istorinę reikšmę. Visi jie dingo. Amerikiečių kariai išplėšė didžiąją dalį šalies teritorijos, ir pranešama, kad šiandien visi Irako muziejai yra visiškai tušti. Vertingos vertybės ir istoriniai artefaktai buvo pavogti ne tik iš muziejų ir bibliotekų, bet ir iš privačių namų. Irakas buvo visiškai apiplėštas. Paskelbtais skaičiavimais, iš Irako muziejų Bagdade, Mosule ir kituose miestuose pavogta mažiausiai 200 000 meno ir kultūros vertybių, kurių daugelis turėjo neįkainojamą vertę pasaulio istorijai. JAV vyriausybė teigia, kad tai buvo tik keli nesąžiningi veiksmai, kuriems ji nepritarė, tačiau faktai byloja ką kita, ir iš tiesų daugelis šių daiktų atsidūrė kituose muziejuose ir privačiose žydų kolekcijose - be kita ko, Izraelyje. Nėra galimybės nustatyti jų vertę, tačiau jų mastas yra didelis, ir tai tik viena iš daugelio tokių situacijų.

 

Sovietų Sąjunga tvirtina, kad JAV ir įvairūs žydai tebeturi neįkainojamas pavogtų sovietinių meno kūrinių kolekcijas, kurias žydai pasisavino pabėgę iš Rusijos po nepavykusios revoliucijos. JAV ir žydai, žinoma, atmetė šį teiginį, tačiau vėliau buvo pričiupti meluojant, kai tyrėjai atskleidė dokumentus, įrodančius, kad JAV iš tiesų saugojo didžiulį kiekį meno vertybių, kurios tuo metu jau buvo dingusios įprastos įtariamųjų grupės privačiose kolekcijose. Taip pat buvo dokumentais pagrįstų pranešimų, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje JAV kariuomenė ištuštino 24 vagonų traukinį su auksu, sidabru ir įvairiais brangiais vokiečių meno dirbiniais, kurių vertė tuo metu buvo vertinama daugybe milijardų - daiktais, kuriuos vokiečiai bandė apsaugoti nuo žydų ir sąjungininkų grobstymo. Be to, maždaug tuo pačiu metu iš Reichsbanko dingo dar daug milijardų aukso, už kurį niekada nebuvo atsiskaityta.

 

Europos lobių vagysčių detalės yra miglotos ir labai sudėtingos, su pretenzijomis ir kontrpretenzijomis, todėl lengva ir viliojančiai lengva atmesti lobių paieškos istorijas apie Vokietiją kaip perdėtas karo pasakas. Tačiau pastaruosius 70 metų mus užplūdo pasakojimai apie tai, kad vokiečiai visoje Europoje grobė brangiuosius metalus ir neįkainojamus meno kūrinius, ypač iš žydų, tačiau ši istorija yra kur kas platesnė. Pavyzdžiui, 1917 m. Rusijoje įvykdžius bolševikinę revoliuciją, žydai apiplėšė visą šalį, pradedant visu centriniame banke buvusiu auksu, kuris buvo išgabentas į JAV kaip mokestis Jacobui Schiffui už revoliucijos finansavimą. Tačiau Rusija buvo apiplėšta ne tik dėl aukso, nes palyginti pasiturinčiai viduriniajai klasei priklausė milijardai brangiųjų metalų, artefaktų ir neįkainojamų meno kūrinių, taip pat beveik visas Romanovų - Rusijos karališkosios šeimos - turtas. Didžioji šio turto dalis buvo išvežta iš šalies, didžioji dalis - į Vokietiją ir Austriją, kai bolševikai žydai pabėgo iš Rusijos. Didelė dalis šių pagrobtų lobių ir aukso beveik neabejotinai pateko į Londono Sičio žydų rankas. Ir yra nemažai dokumentų, patvirtinančių teiginius, kad JAV ir žydai iš tiesų smarkiai apiplėšė Vokietiją abiejų karų pabaigoje. Atsižvelgiant į operacijos "Paperclip" faktus, tai neturėtų nieko stebinti.

 

Tačiau, kalbant apie plėšikavimą ir naikinimą, būta kai ko daug blogesnio - du didžiausius kultūrinio genocido aktus pasaulio istorijoje įvykdė chazarų žydai, ir abu Kinijoje - dar vieną istorijos dalį, kurią jiems pavyko visiškai palaidoti. Mums čia rūpi Kinijos vasaros rūmų, Yuanmingyuan, kuriuose buvo daugiau nei dešimt milijonų geriausių ir vertingiausių istorinių vertybių ir mokslo darbų, sukauptų vienoje vietoje per 5 000 Kinijos istorijos metų, apiplėšimas ir sudeginimas.

 

Žydai nusprendė nubausti Kiniją už tai, kad ši atsisakė jų opiumo, todėl Rotšildas ir Sasunas gavo karalienės Viktorijos leidimą ir įsipareigojimą panaudoti jos kariuomenę visam kompleksui apiplėšti ir sunaikinti[39], kad, jų žodžiais tariant, "atvertų žaizdą, kuri niekada neužgis". Kompleksas buvo toks didžiulis (aštuonis kartus didesnis už Vatikaną), kad jam apiplėšti ir sudeginti prireikė 7 500 karių beveik trijų savaičių. Tai, ko nepavyko išplėšti, buvo sunaikinta, o visi didžiuliai rūmai sudegė iki pamatų. Šią beatodairišką vagystę ir visišką vienos didžiausių pasaulyje istorinių vertybių kolekcijos sunaikinimą suplanavo Rotšildai ir Sasonai, keršydami už kinų pasipriešinimą jų opijui. Išgirdęs šią žinią, Kinijos imperatorius apsipylė krauju ir netrukus mirė. Pakartotinai kai kurie iš labiausiai vertinamų artefaktų šiandien pasirodo aukcionuose, visada juos parduoda žydai. Galima suprasti, kodėl ne visi jaučia užuojautą žydams, jei iš tiesų vokiečiai grobė kai kuriuos jų meno kūrinius. Visiškai tikėtina, kad daugumą jų žydai buvo pagrobę iš ko nors kito.

 

Kadangi mes negalime gauti reikiamos informacijos, kad galėtume užfiksuoti, kaip žydai plėšikavo per visas savo revoliucijas nuo Rusijos iki Egipto, Kinijos, Irako, Libijos, taip pat kaip ir amerikiečiai plėšikavo jų naudai, ypač Vokietijoje, aš nieko apie tai neįrašysiu, o tik pateiksiu, kad užfiksuočiau mastą ir pabrėšiu, jog didžioji dalis to, ką šie žydai pavogė, yra neįkainojama.

 Leger įrašas: 0 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

(16) Japonijos auksinė lelija

 

Tačiau yra dar vienas plėšikavimo atvejis, susijęs su Japonija, kuris yra šiek tiek grėsmingesnis ir yra atskira lyga, kalbant apie nugalėtojus, pretenduojančius į karo grobį. Atrodo, kad beveik visi žino apie Vokietijos įvykdytus plėšikavimus, dažniausiai įsivaizduojamus, tačiau beveik niekas nežino apie didžiulį beveik neįtikėtinų japonų įvykdytų plėšikavimų katalogą. Japonai, braudamiesi per Kiniją ir visą Aziją, iš tiesų plėšė ne tik centrinius bankus, bet ir visus įmanomus lobių šaltinius. Auksas, sidabras, brangenybės, meno kūriniai, viskas, kas turėjo vertę, buvo grobiama, taip pat ir iš privačių namų, ir ankstyvaisiais invazijos etapais gabenama į Japoniją. Šios žinios buvo visiškai nuslėptos ir niekada nepateko į masinės visuomenės akiratį, išskyrus trumpas pastabas.

 

Šiandien mažai kas žino, kokiomis sąlygomis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Japonija pasidavė JAV. Mažai kam žinoma, kad amerikiečiai, rengdami Japonijos kapituliacijos dokumentus, specialiai uždraudė Japonijai reikšti pretenzijas dėl karo reparacijų. Sutarties 14 straipsnio b punkte teigiama:

 

"Sąjungininkės atsisako visų Sąjungininkių pretenzijų dėl reparacijų, kitų Sąjungininkių ir jų piliečių pretenzijų (kursyvas mano), kylančių dėl bet kokių veiksmų, kurių Japonija ir jos piliečiai ėmėsi vykdydami karą, ir Sąjungininkių pretenzijų dėl tiesioginių karinių okupacijos išlaidų".

 

Tuometinis JAV valstybės sekretorius Allenas Dullesas gąsdino ir privertė kitas sąjungininkes ir visas Azijos šalis pasirašyti šią kapituliacijos sutartį. Tik Kinija ir Rusija atsisakė pasirašyti susitarimą.

 

Tačiau kodėl buvo užkirstas kelias reparacijoms? JAV ir žydai pasinaudojo karo reparacijomis, kad Vokietija būtų apiplėšta iki kaulų, paliekant tik šalies skeletą. Japonija visais atžvilgiais buvo kur kas blogesnė už Vokietiją, tad kodėl stebėtinas dosnumas Japonijai? Japonai smarkiai apiplėšė visą Aziją ir dalį grobio gabeno namo į Japoniją, tačiau, kadangi karo grobis buvo grobiamas vis toliau nuo namų, japonai pradėjo kaupti ir saugoti grobį, ruošdamiesi vėliau gabenti didesnį grobį. Deja, karui įsibėgėjant Japonija ėmė prarasti laivybos kelių kontrolę ir pervežimas į Japoniją nebebuvo saugus pasirinkimas. Remdamiesi klaidinga prielaida, kad JAV mainais į paliaubas leis jiems pasilikti Filipinus, japonai nusprendė didžiąją dalį pagrobto aukso ir kito turto palaidoti Filipinuose. Šiandien yra pakankamai dokumentų, kad japonų karininkai sukūrė dešimtis gilių saugyklų urvuose arba iškastose požeminėse vietose, pripildė jas pagrobtais lobiais ir įėjimus sunaikino sprogmenimis. Taip pat atrodo tiesa, kad visi asmenys, dirbę su viso šio grobio gabenimu, kasimu ir saugojimu, buvo palaidoti urvuose, todėl, matyt, liko tik trys, o gal keturi žmonės, žinantys arba apie saugojimo faktą, arba apie saugojimo vietas. Tai buvo Japonijos projektas "Auksinė lelija"[40][41][42][43][44]

 

Atsirado svarių ir nenuginčijamų įrodymų, kad amerikiečiai sužinojo apie "Auksinę leliją", suėmė ir kankino vieną iš tų asmenų, kuris atskleidė bent kelių objektų egzistavimą ir jų buvimo vietas. Kadangi po karo Japonija vargu ar galėjo pretenduoti į šį grobį, o paslėpti milijardai dabar iš esmės buvo našlaičiai, amerikiečiai (ir žydai) galėjo juos tyliai išsivežti. Problema buvo ta, kad tai buvo didžiulis nusikaltimas, net ir amerikiečių supratimu, nes tai buvo akivaizdi vagystė iš draugų, o ne priešų, kurie būtų norėję susigrąžinti savo turtą. Amerikiečiai rado puikią išeitį - Japonijos kapituliacijos sutartyje numatyta nuostata dėl reparacijų konfiskavimo faktiškai reiškė, kad šios tautos ir jų piliečiai atsisakė pretenzijų į visus Japonijos pagrobtus lobius, todėl amerikiečių veiksmai tapo "teisėti", jei tik visos šalys pasirašė sutartį. Ir visos šalys, išskyrus Kiniją ir Rusiją, iš tiesų buvo priverstos pasirašyti sutartį.

 

Okupacijai vadovavęs generolas Makartūras (MacArthur) pranešė, kad rado "didžiules aukso, sidabro, brangakmenių, užsienio pašto ženklų, graviravimo plokštelių ir... Japonijoje neįteisintos valiutos sankaupas". Taip pat buvo JAV kariuomenės dokumentas, kuriame buvo teiginys, kuriame minimi "nedeklaruoti šių lobių sandėliai, [apie kuriuos] žinoma, kad jie egzistuoja". Akivaizdu, kad amerikiečių okupacinės pajėgos buvo aptikusios bent keletą Japonijos "Auksinės lelijos" vietų, kuriose buvo milijardai aukso ir kitų vertybių. Tuo neabejojama, ir yra dokumentų, kad Makartūras iš tikrųjų apžiūrėjo kai kurias iš šių atidarytų vietų ir įvertino jų turinį.

 

Japonai iki kaulų smegenų apiplėšė kiekvieną tautą ir, kiek tai buvo įmanoma, kiekvieną pilietį, todėl neabejotina, kad vertė turėjo siekti trilijonus dolerių. Kadangi nežinome nei aptiktų vietų skaičiaus, nei brangiųjų metalų dalies kiekvienoje vietoje, naudosiu konservatyvų vertinimą, kad išgauta tik 500 mlrd. dolerių. O kadangi nėra jokių įrodymų, kad koks nors iš šio grobio kada nors būtų patekęs į JAV, juo labiau užregistruotas JAV ižde, galime drąsiai manyti, kad jis buvo surinktas FED vardu. Šiuo atveju galime taikyti vieną iš dviejų priemonių. Aukso kaina tuo metu buvo apie 35 JAV dolerius už unciją, o dabartinė kaina (2022 m.) - apie 1 700 JAV dolerių, t. y. apie 50 kartų, o dabartinė vertė - apie 25 trilijonus JAV dolerių. Kitas metodas - 500 mlrd. dolerių kaupti 5 % palūkanų normą 72 metus nuo karo pabaigos, taigi dabartinė vertė yra apie 15 trln. dolerių. Naudosiu mažesnį skaičių. Turiu pažymėti, kad tikroji susigrąžinta suma gali būti daug kartų didesnė, nei čia dariau prielaidą. Seagrave'o knygoje "Aukso kariai" išsamiai aprašoma visa istorija[45]  ir turėtų būti laikoma privaloma perskaityti.

Leger įrašas: 15 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

(17) Lobių sala

 

1999 m. Edvardas Mikaudas (Edward Michaud) parengė puikią istorinę esė "Korregidoras - Antrojo pasaulinio karo lobių sala"[46][47]kurioje jis išsamiai aprašė Filipinų plėšikavimą. Tuo metu tai nebuvo vadinama plėšikavimu, bet būtent taip ir buvo. Kai japonai įsiveržė į Filipinus, Makartūras buvo priverstas evakuotis ir prisiglausti Korregidoro saloje, prieš tai jis padarė du dalykus. Jis įsakė sunaikinti visą amuniciją ir karines medžiagas, kad jų neliktų japonams, ir surinko bei išsiuntė visą Filipinų centrinio banko turtą ir visą asmeninį turtą, kurį buvo galima surinkti iš vietos gyventojų, "išsiųsti į JAV saugoti" ir užkirsti kelią neišvengiamam japonų plėšikavimui.

 

Michaudo ataskaitoje teigiama, kad "vien vyriausybės vertybinius popierius sudarė daugiau kaip 51 t aukso luitų, 32 t sidabro luitų, 140 t sidabrinių pesų ir centavų, milijonai popierinių iždo obligacijų, obligacijų ir įmonių akcijų. Civilinį turtą ... sudarė maždaug dvi tonos aukso luitų įvairaus dydžio luitais, taip pat nežinomas kiekis brangakmenių ir užsienio valiutos. Kai buvo gautas įsakymas evakuoti miestą, daugelis popierinių inventorių ir dokumentų vis dar buvo nebaigti, daugeliui privačių piliečių net nebuvo išduoti kvitai už jų vertybes. Didžioji jų dalis buvo saugoma didelio požeminio komplekso, vadinamo Malintos tuneliu, sekcijose. Likusi 51 t vyriausybės aukso luitų dalis, kurią sudarė 2 542 aukso luitai po 42 svarus (20 kg), kartu su likusia popierine valiuta ir vertybiniais popieriais buvo sukrauta keliuose vidiniuose laivyno tunelio vidiniuose šonuose, esančiuose pietinėje Malintos tunelių komplekso pusėje."

 

Beveik visa tai buvo pakrauta į bet kokius turimus didelius ar mažus laivus, o visa partija perkelta į Korregidorą, kur galiausiai buvo pakrauta į JAV povandeninius laivus ir išgabenta į JAV. Viskas, ko nepavyko laiku išvežti, buvo pakrauta į perteklinius laivus, kurie buvo nuvilkti į gilesnius vandenis ir nuskandinti; tai sudarė šimtus tonų brangiųjų metalų, kurių dalį vėliau galėjo susigrąžinti japonai, bet taip pat susigrąžino amerikiečiai. Povandeniniai laivai buvo kraunami naktį, kai japonų lėktuvai negalėjo atakuoti, o dienos metu dėl saugumo panardinami. Michaudas manė, kad šis Filipinų lobis buvo gabenamas į JAV monetų kalyklą, tačiau beveik neabejotinai atsidūrė FED, nes monetų kalykla buvo beveik neegzistuojantis subjektas, gaminantis tik pigias metalines monetas. Savo rašinį jis baigė teiginiu: "Pasibaigus karui ši vertybinių popierių siunta "ar bent jau jos piniginis ekvivalentas" vėliau buvo perduota atgal Filipinų vyriausybei", tačiau šis teiginys yra nesąmonė. Nemačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų, o ir niekas negali pateikti tokio teiginio, nes per paniką evakuojantis prieš atvykstant japonams nebuvo atlikta tiksli inventorizacija ir niekas iš tikrųjų nežino, kas buvo paimta. Bet kokiu atveju iš nedaugelio turimų faktų nemačiau nieko, kas patvirtintų teiginius, kad šis turtas kada nors buvo grąžintas į Filipinus. Tai anaiptol nebuvo vienintelis ar paskutinis toks įvykis per Antrąjį pasaulinį karą.

 

Skaičiuodamas neatsižvelgiau į "šimtus tonų" aukso ir sidabro, kurie nebuvo pakrauti į povandeninius laivus pirmųjų pastangų metu, ir neatsižvelgiau į visų kitų lobių, išskyrus 53 tonas aukso ir 175 tonas sidabro luitų, vertę. Vėlgi, palyginti su kitais nusikaltimais, tai palyginti menka suma.

Legerio įrašas: 3,3 mlrd. dolerių šiandieniniais doleriais

 

(18) Vokietijos pramonės turto konfiskavimas

 

Pasirodo, visai nežinoma, visiškai išbraukta iš pasaulio istorijos, kad JAV vyriausybė ir kariuomenė mažiausiai pastaruosius 85 metus veikė kaip samdomi vagys chazarų žydų mafijai Londono Sityje ir tebeveikia tai iki šiol. Čia galiu pateikti tik labai trumpą daugelio labai ilgų kriminalinių istorijų santrauką - tų, kurios turi pakankamai dokumentų, kad išsilaikytų teisme.

 

Ši tema yra gerokai per didelė, kad ją čia būtų galima aprėpti. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų konfiskavimo atvejus išsamiai aprašiau elektroninėje knygoje, kurioje gausu nuorodų, kurių čia nepateikiau[48].

 

 Raginu jus perskaityti penktąjį skyrių, kad įvertintumėte to, kas buvo padaryta, mastą. Visą Vokietijos pramoninį ir net asmeninį turtą visame pasaulyje konfiskavo JAV kariuomenė, visų pirma šių žydų bankininkų vardu, nors pati JAV ir jos vietinės korporacijos taip pat turėjo didelės naudos. Vėlgi, bendra suma būtų gerokai siekusi trilijonus dolerių - 1915 ir 1945 m., neatsižvelgiant į daugiau nei 100 metų ir 75 metus kauptą pelną, tačiau kraštovaizdis toks platus, kad net neįmanoma bandyti patikimai apskaičiuoti, todėl nėra jokio legerio įrašo šiam punktui.

 

o    Pirmojo pasaulinio karo konfiskavimas

 

Neatrodo, kad tai plačiai žinoma, tačiau tie patys žydų bankininkai, vėlgi pasitelkę JAV kaip savo "vykdytoją", po abiejų pasaulinių karų tiesiogine prasme išgrobstė visą Vokietijos pramoninį turtą - visame pasaulyje. To mastas buvo neįsivaizduojamas. Pavyzdžiui, visa Bayer kompanija buvo parduota žydų agentui už 5 mln. dolerių per "aukcioną", surengtą ant Bayer būstinės laiptų. Tuo metu "Bayer" buvo viena didžiausių pasaulio bendrovių, gaminusi ne tik chemikalus, bet ir platų vaistų asortimentą, įskaitant aspiriną, kuris tuo metu buvo populiariausias vaistas pasaulyje ir vertingiausias patentas. Žydų teisininkas Seymouras J. Rubinas rašė, kad yra "aišku ir įtikinama, jog teisingumo sumetimais" nugalėtojas arba užkariautojas turėtų konfiskuoti visą nugalėtojo nuosavybę ir turtą.

 

Jie ir konfiskavo. Jie konfiskavo ne tik visą Vokietijos įmonių turtą visame pasaulyje, bet ir beveik visą asmeninį turtą, kurio sąrašuose buvo tokie dalykai kaip "trys arkliai", "keletas kedro rąstų", "keli kilimai" ir, žinoma, banko sąskaitos, brangieji metalai, meno kūriniai. Visa tai, žinoma, buvo neteisėta, tačiau JAV priėmė įstatymą, leidžiantį tai daryti. Buvo specialus įstatymas, pagal kurį "bet kuris vokiečių kilmės asmuo", dėl bet kokios priežasties patekęs į kalėjimą, buvo priskiriamas prie priešo užsieniečių ir jam buvo taikomas visiškas turto konfiskavimas, todėl jie beveik kiekvieną vokietį įmesdavo į kalėjimą pagal bet kokį sufabrikuotą kaltinimą, dažnai tik dviem ar trims dienoms, bet tik tiek, kad būtų galima juos priskirti prie priešo užsieniečių ir konfiskuoti jų turtą. Tai buvo vienas iš pagrindinių karo tikslų - atimti iš visos rasės žmonių visą jų turtą, patentus ir nuosavybę, kad būtų sutriuškinta tauta, kuri tapo pernelyg galinga ir nepaklusni žydams.

 

Nėra galimybės patikimai apskaičiuoti visos Pirmojo pasaulinio karo konfiskavimo vertės. Vien JAV konfiskuotas asmeninis turtas dabartiniais doleriais sudarytų apie 60 mlrd. dolerių, tačiau tai buvo tik vienos šalies asmeninis turtas, be to, tai buvo mažiausia konfiskuoto turto dalis. Bendra visame pasaulyje konfiskuoto Vokietijos įmonių turto vertė šiandien beveik neabejotinai siektų daug trilijonų, tačiau detalių nėra galimybių apskaičiuoti, todėl nėra jokio legerio įrašo.

Leger įrašas: 0 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

o    Operacija "Paperclip" - Antrasis pasaulinis karas

 

Tai neabejotinai buvo antra pagal mastą ir mastą vagystė pasaulio istorijoje, kurią pralenkė tik prieš šimtmetį žydų įvykdytas Indijos apiplėšimas. Kaip ir Pirmojo pasaulinio karo atveju, vėl buvo konfiskuotas visas Vokietijos turtas visame pasaulyje, tačiau šį kartą tai buvo planuota daugelį metų ir prasidėjo dar prieš karą[49].

 

Žydai, tuo metu kontroliavę JAV vyriausybę, suorganizavo tūkstančius komandų su dešimtimis tūkstančių asmenų, dažnai tik metrais atsilikusių nuo karo pabaigoje į Vokietiją įžengusių kariuomenės dalinių, ir paėmė tiesiog viską. Jie ateidavo bangomis, ir ko neėmė viena banga, paimdavo kita. Jie ištuštino kiekvieną įmonės biblioteką, kiekvieną mokslinių tyrimų įrenginį, kiekvieną patentų biurą, kiekvieną gamyklą ir tiesiog viską užgrobė. Netgi Kongreso biblioteka turėjo savo užsienio misiją, kuri turėjo surasti ir konfiskuoti visas Vokietijoje išleistas knygas ir žurnalus, kurie galėjo būti įdomūs bet kuriai Amerikos verslo ar mokslo daliai.

 

Vienu atveju Vokietijos patentų biuras kai kuriuos slapčiausius savo patentus įleido į šešiolikos šimtų metrų šachtą, bet amerikiečiai ją rado ir konfiskavo visą turinį kaip JAV "karo reparacijas". Daugiau kaip 800 000 konfiskuotų Vokietijos patentų vertė buvo įvertinta daugiau kaip 30 mlrd. dolerių, o tai dabartiniais doleriais sudarytų daugiau kaip 1 trilijoną JAV dolerių. Kaip jau minėjau, Amerikoje registruotos įmonės iš to gausiai pasipelnė, tačiau daugelis tų "Amerikoje registruotų" įmonių priklausė žydams arba buvo jų kontroliuojamos, o Europos žydų bankininkai ir pramonininkai perėmė nuosavybę į viską, įskaitant chemijos įmones, tokias kaip "I. G. Farben", automobilių įmones, tokias kaip "Volkswagen", stambias lėktuvų bendroves, tokias kaip "Dornier" ir "Messerschmitt", farmacijos įmones, tokias kaip "Hoescht". Į šį trumpą sąrašą neįtrauktas asmeninis meno kūrinių, aukso ir sidabro, brangakmenių ir kitų vertybių konfiskavimas. Dar kartą visa tauta buvo apiplėšta iki kaulų smegenų, tačiau šį kartą daug žiauriau nei Pirmojo pasaulinio karo metais, ir šiuo atveju prieš plėšikavimą, jo metu ir ilgai po jo įvairiomis priemonėmis buvo nužudyta nuo 12 iki 15 milijonų vokiečių. Mirę vokiečiai nepasakoja apie savo aukas, tačiau gyvi žydai jau 75 metus pasakoja istorijas apie tai, kaip juos plėšė vokiečiai. Tiesa yra visai kitokia.

Vokietijos plėšikavimas po Antrojo pasaulinio karo buvo toks didžiulis ir toks plataus masto, kad negalima leisti, jog ši viena kategorija liktų be legerio įrašo. Todėl įrašau 10 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais - šis skaičius, mano nuomone, yra lengvai pateisinamas ir pernelyg konservatyvus.

"Leger" įrašas: 10 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

(19) Naftos gavybos šalių užgrobimas

 

Atrodo, kad ne visi supranta ar įvertina tai, kad Iraką ir Libiją tiesiogine prasme užgrobė Europos žydai, pasitelkę JAV kariuomenę kaip vykdytoją. Abi šalys buvo užgrobtos, jose buvo įkurtos marionetinės vyriausybės, nauji žydų privatūs centriniai bankai ir, bent jau Irako atveju, praktiškai visos komercinės įmonės su "naujais savininkais". Irako atveju žydų bankininkai nemokamai pasiskyrė sau 65 % Irako naftos, Irakui paliekant pajamas tik iš 35 % jo paties išgaunamos naftos. Be to, didelė dalis iš Irako eksportuojamos naftos nėra apskaitoma, todėl niekas iš tikrųjų nežino, kiek Irako naftos tokiu būdu tiesiogine prasme pavagiama. Tik išmatuotas kiekis dalijamas 65/35 dalimis. Libijos atveju visą naftą konfiskuoja tie patys žydų bankininkai, o JAV kariuomenė nuolat dalyvauja vykdymo užtikrinimo operacijose. Apie tai išsamiai rašiau ankstesniame straipsnyje, kurį raginu perskaityti[50].

 

Kalbant apie Siriją, jiems nepavyko užgrobti visos šalies dėl Rusijos dalyvavimo, tačiau JAV kariuomenei pavyko visiškai perimti Sirijos naftos telkinių kontrolę tų pačių bankininkų vardu. Šiandien Sirija, kaip ir Libija, negauna jokių pajamų iš savo naftos pardavimo.

 

Maža to, žydų mafija iš Londono Sičio Irake ir Libijoje įsteigė savo privačius centrinius bankus ir tokiu būdu šias dvi šalis apiplėš dar trilijonais. Be to, Irake tie patys žmonės perėmė didžiąją dalį ar net didžiąją dalį visos pelningos komercinės veiklos. Nėra duomenų šaltinio, iš kurio būtų galima įvertinti šių antrinių šaltinių plėšikavimo mastą.

 

Nepaprastai svarbu pažymėti, kad Irako ir Libijos bei Sirijos naftos telkinių užgrobimą visiškai įvykdė JAV kariuomenė, veikianti kaip privati bankininkų armija[51].

 

 JAV vyriausybė padengė visas karų išlaidas - už trilijonus dolerių, pasiskolintų už palūkanas iš tų pačių žydų, prisiėmė visus mūšio lauke patirtus nuostolius ir nuo to laiko veikė kaip nuolatinė karinė šių valstybių "nuosavybės" žydams vykdytoja - be jokios naudos Jungtinėms Valstijoms. Visi pinigai ir politinė nauda atiteko chazarų žydams Londono Sityje. JAV vyriausybė paprasčiausiai vykdo savo šeimininko nurodymus.

 

Vidutines naftos kainas, kaip žinia, sunku apskaičiuoti, tačiau pastaraisiais laikotarpiais, kurie čia aptariami, aš pasirinkau pagal infliaciją pakoreguotą 80 JAV dolerių už barelį vidurkį. Istoriškai Irake buvo išgaunama apie 3,0 mln. barelių per dieną, dabar - 3,5 mln., taigi apie 300 mln. dolerių per dieną, iš kurių 200 mln. pasiima žydų bankininkai Londono Sityje. Iki šiol - apie 1,5 trilijono dolerių. Libijos gavyba po invazijos sumažėjo iki nulio, bet nuo to laiko vidutiniškai išgaunama apie 1,5 mln. barelių per dieną, t. y. iki šiol apie 450 mlrd. dolerių. Sirija išgaudavo 500 000 barelių per dieną, iš kurių visus pasiima žydų bankininkai. Iki šiol - apie 150 mlrd. dolerių. Sudėjus šias tris sumas gauname apie 2 trilijonus JAV dolerių arba apie 3 trilijonus JAV dolerių, jei skaičiuosime 5 proc. sudėtines palūkanas.

"Leger" įrašas: 3 trilijonai dolerių šiandieniniais doleriais

 

(20) Privatizavimas, 1 dalis

 

Kai kas mano, kad valstybės paslaugų ar turto perdavimas privačioms įmonėms yra išmintingas žingsnis, nes, kaip mums sakoma, vyriausybės yra išsipūtusios ir neefektyvios, o privačios įmonės beveik neišvengiamai gali būti daug efektyvesnės. Realiame gyvenime man nepavyko aptikti nė vieno atvejo, kai ši mitinė teorija pasitvirtino. Vietoj to, privačios įmonės neišvengiamai eina tuo pačiu keliu - siekdamos maksimalaus pelno didina kainas ir mažina paslaugų apimtis. Dar blogiau, atrodo, kad neįmanoma rasti privatizavimo pavyzdžio, kuris nebūtų aptemdytas įstatymų leidėjų ir valdžios pareigūnų korupcija ir papirkinėjimu. Pavyzdžių rasti nesunku.

 

Jungtinėje Karalystėje mūsų draugai bankininkai žydai suorganizavo "British Rail" privatizavimą, po kurio jie jį nusavino ir nualino, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė turėjo jį susigrąžinti ir atstatyti. Po to, kai jie atstatė geležinkelių sistemą ir užtikrino, kad ji veiktų stabiliai ir pelningai, mūsų žydų bankininkai dar kartą ėmė ir vėl ją privatizavo. Didžiosios Britanijos visuomenei tai kainavo milijardus.

 

Tie patys bankininkai pasirūpino (arba papirko), kad būtų privatizuotas Karališkasis paštas. Tačiau prieš pat derybas dėl pardavimo kainos Karališkojo pašto profsąjungos staiga pasipiktino savo vadovybe ir pasiūlė surengti ilgalaikį visuotinį streiką, taip išmušdamos pagrindus iš po pardavimo kainos ir padarydamos Karališkąjį paštą beveik bevertį dėl būsimų rimtų darbo ginčų. Tačiau vėliau, stebuklingai įvykus pardavimui už gerokai mažesnę kainą, profsąjungos staiga vėl tapo visiškai patenkintos ir joks streikas neįvyko. Dar labiau nuliūdino tai, kad kažkaip nepaaiškinamai atrodė, jog į pardavimo kainą buvo įskaičiuota tik pašto pristatymo paslaugos vertė ir visiškai neįskaičiuota milijardų dolerių vertės Karališkajam paštui priklausiusios geriausios nuosavybės Londono centre. "Nepaaiškinamas aplaidumas", tačiau demokratinėje valstybėje niekas nėra kaltas[52].

 

Kanadoje, Ontarijo provincijoje, valdžios pareigūnai 99 metų nuomos sutartimi už 2 mlrd. dolerių pardavė judriausią Šiaurės Amerikos greitkelį. Po kelerių metų naujieji savininkai 10 % savo investicijų pardavė keliems draugams už 10 mlrd. dolerių, vadinasi, Ontarijo vyriausybė 100 mlrd. dolerių vertės turtą pardavė už 2 mlrd. dolerių. Dar blogiau, naujieji savininkai taip padidino rinkliavas, kad visi vairuotojai bando važiuoti kitais greitkeliais, todėl susidaro tokios spūstys, kad provincijai nelieka nieko kito, kaip tik tiesti naujus greitkelius. Deja, jie to padaryti negali, nes pradinio pardavimo sąlygos draudžia vyriausybei tiesti naujus greitkelius, kurie "konkuruotų" su senaisiais, nebent jie taip pat būtų perduoti "naujiesiems savininkams".

 

JAV kalėjimų sistema per metus kainavo 20 mlrd. dolerių. Privatizavus tik dalį jos, dabar ta pati sistema Amerikos mokesčių mokėtojams kainuoja daugiau kaip 80 mlrd. dolerių per metus, o kai kurių kalėjimų sąlygos tokios nežmoniškos, kad teismai liepia juos uždaryti. Ir tai ne tik kalėjimų sistema, bet ir lygtinio paleidimo sistema ir daug kitų, visą šalį nukraujavusių dalykų. Visose Vakarų šalyse tie patys žydų bankininkai ir jų draugai nepaliaujamai skatina privatizuoti beveik viską, iš ko galima uždirbti pinigų. Paprastai jie atleidžia daugumą darbuotojų, kad sumažintų išlaidas, ir vengia bet kokios priežiūros, kuri nėra itin svarbi. Teorija pagal šias ilgalaikes "nuomos" sutartis yra kanibalizuoti patį turtą, kad pasibaigus nuomos laikotarpiui, kai turtas grąžinamas, jo vertė būtų lygiai lygi nuliui. Tokia yra privatizavimo pelno maksimizavimo teorija.

 

Visose Vakarų šalyse viskas, pradedant oro uostais, kalėjimais, švietimu, ryšiais, transportu ir visomis valstybinėmis paslaugomis, pamažu "privatizuojama", o naujieji nuomininkai iš to gauna tiesiog trilijonus dolerių pelno, o valstybės pamažu bankrutuoja. Tai tokia milžiniška programa, apimanti tiek daug šalių, tiek daug infrastruktūros rūšių ir tiek daug vyriausybinių paslaugų, kad neįmanoma protingai apskaičiuoti grobstymo masto. Todėl apie tai nieko neįrašysiu, bet tvirtai pasakysiu, kad plėšikavimas - valstybės turto perdavimas į kelių bankininkų rankas - siekia dešimtis trilijonų dolerių[53][54].

Leger įrašas: 0 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

(20) Privatizavimas, 2 dalis

 

Be to, šiame privatizavimo versle, kuris dažniausiai vykdomas kaip atvira vagystė, esama mažiausiai šimtų, o veikiau tūkstančių povandeninių srovių. Reikėtų pabrėžtinai pažymėti, kad daugiau kaip 50 valstybių, kuriose JAV nuvertė teisėtą vyriausybę ir įvedė jai paklūstantį diktatorių, labai greitai patyrė tą patį "privatizavimo" procesą, kai JAV kariuomenė ir Valstybės departamentas nurodė naujajam diktatoriui, kokias jo šalies infrastruktūros dalis reikia perimti. Už visa tai nebūtų sumokėta, ir tokių atvejų pasitaikė daugelyje kitų šalių. Pavyzdžiui, NYT iš pradžių pranešė, o paskui visur greitai buvo nutylėta, kad po Jugoslavijos sunaikinimo Džordžui Sorošui ir Madlenai Olbrait "nuosavybėn" buvo perduota visa Kosovo komunikacijų infrastruktūra, kurios vertė, kaip teigiama, siekė 800 milijonų JAV dolerių. Tikėtina, kad visą buvusią Jugoslaviją ištiko toks pat likimas, tačiau naujienos visiškai uždengtos ir neleidžiama nutekėti jokiai informacijai. Tokių pačių pasekmių patyrė visas Irakas ir Libija, ir daugybė kitų valstybių yra tokioje pačioje padėtyje. Neturėdami šio vadinamojo "privatizavimo" pasaulio žemėlapio, mes niekada nesužinosime tikrojo bendro skaičiaus, bet jis turi būti milžiniškas[55].

Legerio įrašas: 0 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

(21) Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas. Infrastruktūra ir skola

 

Ši kategorija yra šiek tiek lengvesnė nei pirmiau minėtoji. Paprastai mūsų žydų bankininkai finansuoja vyriausybės paskolas privačiai arba per TVF ar Pasaulio banką, ir tai daro, kai JAV dolerių palūkanų normos yra žemos. Tuomet jie didina šalies skolą, kol ji peržengia bet kokį protingą lygį, tada JAV FED pakelia palūkanų normas ir faktiškai priveda šias šalis prie bankroto. Kadangi šalys neturi grynųjų pinigų paskoloms grąžinti, mūsų žydų bankininkai vietoj mokėjimo užima infrastruktūrą. Jie taip pat paims dirbamą žemę, kaip neseniai nutiko Ukrainai, nors (žydams priklausanti) žiniasklaida, atrodo, apie tai nieko nežino. Neseniai žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kad Rotšildai turėjo įsteigti naują banką, kad galėtų laikyti visą šiais metodais konfiskuotą dirbamą žemę. Chazarų žydai taip pat siekia vandens, o Nestle prezidentas viešai pareiškė, kad "geriamasis vanduo nėra teisė. Jis yra prekė ir turėtų būti įkainotas bei parduodamas kaip bet kuri kita prekė". Prieš kelerius metus Džena Buš, G. W. Busho duktė, savo žydų draugų vardu už menką sumą perėmė didžiausio Pietų Amerikoje vandens telkinio nuosavybę. Yra šalių, kuriose daugiau kaip 70 % visos infrastruktūros, įskaitant geležinkelius, oro linijas ir oro uostus, laivybos uostus, bankininkystę, ariamąją žemę, vandenį ir dar daugiau, priklauso tiems patiems žydų bankininkams iš Londono Sičio.

Geras dabartinis pavyzdys - Graikija [56].

Padėtis buvo tokia apgailėtina, o bankininkų godumas toks galingas, kad Graikija buvo priversta visą šalies infrastruktūrą - viską - atiduoti į "privačiai valdomą" Liuksemburgo fondą, kuris buvo "visiškai nepriklausomas nuo Graikijos vyriausybės galių ar įtakos". Jo vertė buvo apie 3 trilijonus JAV dolerių, ir jis dingo už tokią kainą, kokią bankininkai nuspręs sumokėti už jo dalis - jei apskritai sumokės. Į šį sąskaitos įrašą įtraukiu tik Graikiją ir nekreipiu dėmesio į daugybę dešimčių kitų valstybių, kurios į tokią padėtį pateko dar prieš 100 metų. Bendra suma neabejotinai siekia kelias dešimtis trilijonų, tačiau neturime detalių, kuriomis galėtume pagrįsti įvertinimą[57][58][59].

"Leger" įrašas: 3 trilijonai dolerių šiandieniniais doleriais

 

(22) Karo finansavimas

 

Jau seniai nebe paslaptis, kad tie patys žydų bankininkai paprastai finansuodavo abi puses daugumoje, jei ne visuose naujausios istorijos karuose. Visuotinai sutariama, kad karas Irake JAV kainavo apie 2 trilijonus JAV dolerių,[60],  o "Forbes" teigia, kad Libijos karas kainavo 2 mlrd. dolerių per dieną[61].

 

Visa ši suma buvo pasiskolinta iš FED. Negalime žinoti, kiek pinigų buvo pasiskolinta iš žydų bankininkų Londono Sityje visiems kariniams konfliktams finansuoti naujausioje istorijoje, todėl negalime įkainoti sumokėtų palūkanų, tačiau labai svarbu suvokti, kad šios sumos nėra mažos. Kaip vieną iš realios kainos rodiklių galima paminėti tai, kad Britų imperija vienu metu buvo pasaulio valdovė, imperija, kuriai saulė niekada nenusileido, ir "Britanija valdė bangas" labai ilgą laiką. Tačiau žydai įstūmė Angliją į du karus, kurių niekas nenorėjo, ir galiausiai Britanija bankrutavo ir maldavo JAV paskolų, kad išvengtų "finansinio Diunkerko". Anglija pasiskolino visus pinigus, kad finansuotų savo dalį Pirmajame pasauliniame kare, ir prarado 40 % savo imperijos, kad grąžintų šias paskolas. Antrasis pasaulinis karas kainavo Didžiajai Britanijai likusią imperijos dalį ir privedė šalį prie tikro bankroto. Pirmasis pasaulinis karas Didžiajai Britanijai kainavo apie 7 trilijonus dolerių dabartiniais doleriais, o Antrasis pasaulinis karas buvo daug blogesnis. Vėlgi, negalime tiksliai žinoti, kiek pinigų buvo pasiskolinta iš žydų bankininkų ir kiek sumokėta palūkanų, tačiau ir vieno, ir kito mastas būtų buvęs didelis, nes apskaičiuota, kad visoms šalims tai kainavo beveik 50 trilijonų JAV dolerių (dabartiniais doleriais)[62][63][64][65].

 

Žinome, kad kai JAV prasidėjo pilietinis karas, Londono Rotšildai rėmė Sąjungą, o Prancūzijos Rotšildai - Pietus. Visi praturtėjo, o 1861 m. JAV turėjo 100 mln. dolerių skolą. Tačiau neturime informacijos, kiek iš viso buvo sumokėta palūkanų. Žinome, kad Rotšildai (per Džeikobą Šifą) 1905 m. paskolino Japonijai 200 mln. dolerių, kad ši finansuotų savo karą su Rusija. Dabartiniais doleriais tai būtų apie 60 mlrd. dolerių, o kita žydų bankininkų grupė tokiu pat mastu finansavo Rusiją, abiem pusėms parduodant ginkluotę iš Rotšildų ginkluotės gamyklų Vokietijoje. Šiuo atveju žinome pasiskolintas sumas, bet neturime informacijos nei apie palūkanų grąžinimo sumas, nei apie pajamas ir pelną, gautą pardavus karo ginklus. Paprasčiausiai nėra pakankamai viešos informacijos, kad būtų galima nustatyti, kaip padidėjo šių bankininkų turtas, kurį jie įgijo kurstydami ir finansuodami visus tuos karus. Bendra suma turi siekti trilijonus, tačiau neturime patikimo pagrindo ją apskaičiuoti, todėl nėra jokio legerio įrašo.

 

Artėjant Antrajam pasauliniam karui, tie patys bankininkai ne tik stūmė JAV į karą, bet ir paskolino amerikiečiams pinigų jam apmokėti. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos JAV skola išaugo nuo 33 iki 285 mlrd. dolerių - visa tai buvo padaryta tam, kad mūsų draugai bankininkai žydai galėtų pradėti ir kariauti karą, kurio niekas, išskyrus juos, nenorėjo. Tai dar blogiau, nei įsivaizduojate. Šiems bankininkams reikėjo kitų šalių kare, bet jie nenorėjo joms skolinti pinigų, nes jų ekonomika nebuvo laikoma pakankamai nerizikinga, ir tai buvo taikoma pačiai Anglijai. Išeitis buvo skolinti pinigus JAV, tada spausti amerikiečius suteikti visas tas karo paskolas, kad žydai būtų laimingi ne tik išlaikydami visas šalis kare, bet ir dėl to, kad JAV faktiškai garantuotų už visas jų skolas. Taigi, 285 mlrd. dolerių skola, kuri, jūsų palyginimui, dabartiniais doleriais sudarytų apie 12 trilijonų dolerių. Ši skola niekada nebuvo grąžinta; nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima užfiksuoti visas žydų bankininkams sumokėtas palūkanas už karo finansavimą nei JAV, nei visoms pasaulio valstybėms, todėl šis punktas nėra įtrauktas į legerį. Tačiau kalbant apie dydį, ši suma, be abejonės, siekia dešimtis trilijonų dabartinių dolerių.

Leger įrašas: 0 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

(23) Mano valiuta, bet tavo problema

 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, didžiosios pasaulio valstybės nustatė vadinamąjį aukso standartą, kuris reiškė, kad šalis negalėjo spausdinti daugiau pinigų, nei iš tikrųjų turėjo aukso atsargų. Taip buvo siekiama išlaikyti stabilumą ir išvengti perteklinio pinigų spausdinimo, kuris sukeltų infliaciją ir galėtų sugriauti tarptautinę pinigų sistemą - kaip praeityje ne kartą buvo padarę žydai. Teoriškai už visas tarptautines skolas turėjo būti atsiskaitoma auksu, tačiau praktiškai tai buvo sudėtinga ir nepatogu. Kadangi JAV dolerių buvo daug ir teoriškai buvo visiškai garantuota, kad juos bet kada bus galima iškeisti į auksą, visos valstybės tiesiog atsiskaitydavo JAV doleriais. Tačiau tikėjimas, kad taip bus daroma, buvo pagrįstas pažadu, jog bet kuri valstybė bet kada galės iškeisti turimus JAV dolerius į tikrą auksą.

 

Ši sistema pakankamai gerai veikė apie 20 metų, kol 1971 m. pradžioje JAV patyrė didžiulį finansinį spaudimą dėl milžiniškų sumų, kurias jos pasiskolino savo kariniam žiaurumui Vietname finansuoti. Paskutinis lašas atėjo, kai Prancūzija, neslepianti, kas vyksta, ir susirūpinusi dėl JAV gebėjimo išlaikyti dolerio vertę, primygtinai pareikalavo, kad visos jos turimos dolerių atsargos būtų pakeistos į auksą, kaip numatyta susitarime. JAV aukso atsargų nepakako, kad būtų galima įvykdyti šį reikalavimą, ir FED susidūrė su realia galimybe, kad visos valstybės pareikalaus jį iškeisti. Susidūrę su tokiu spaudimu, žydų bankininkai vienašališkai paskelbė pasaulio finansinį susitarimą negaliojančiu, privertė JAV pasitraukti iš dalyvavimo aukso standarte, o FED atsisakė konvertuoti bet kurios šalies turimus užsienio dolerius į auksą. Dėl to visos pasaulio šalys laikė nesuskaičiuojamus trilijonus JAV dolerių, kurie nebeturėjo jokios fiksuotos ar garantuotos vertės, tačiau neabejotinai nuvertės, nes JAV iš tiesų spausdino didžiulius kiekius dolerių Vietnamo karui finansuoti. Tuo metu JAV iždo sekretorius Johnas Connally sakė pasauliui: "Tai mūsų valiuta, bet tai jūsų problema".

 

Kadangi visos valstybės sąžiningai kaupė JAV dolerius, bet dabar neturėjo galimybės jais disponuoti, joms neliko nieko kito, kaip tik toliau naudoti tą patį JAV dolerį, dabar jau neapibrėžtos vertės, visiems tarptautiniams sandoriams. Šis vienintelis žydų grobuoniško kapitalizmo aktas pasauliui buvo stulbinanti finansinė bausmė, sunaikinusi kitų šalių valiutos atsargų vertę. Atsisakęs aukso standarto (Bretton Woods susitarimo), FED toliau spausdino didžiulius pinigų kiekius, dėl to Vakarų pasaulyje įsisuko intensyvi infliacijos spiralė. Nuo JAV įsipareigojimų nevykdymo dienos 1971 m. iki 1981 ar 1982 m. JAV doleris nuvertėjo daugiau kaip 95 %, o tai reiškė beveik neįsivaizduojamai didžiulį viso pasaulio turto perdavimą FED'o žydams, nes visos valstybės, turinčios JAV dolerių, patyrė tokio dydžio nuostolį savo užsienio valiutos atsargose, o JAV skolos liko stipriai nuvertėjusiais JAV doleriais, taip grąžinant užsienio skolas po 5 centus už dolerį. 1971 m. geras namas JAV kainavo tik 25 000 JAV dolerių. Iki 1976 m. tas pats namas kainavo daugiau kaip 100 000 JAV dolerių, o 1983 m. - apie 250 000 JAV dolerių. Šios kainos tiksliai atspindi JAV dolerio nuvertėjimą per tą dešimtmetį.

 

Nauda mūsų mėgstamiems žydų bankininkams? Na, 1971 m., kai jie panaikino aukso standartą, aukso kaina buvo apie 40 JAV dolerių už unciją. Šiandien šis auksas vertas 1 700 JAV dolerių už unciją. Kita vertus, nuo to laiko popierinė valiuta, kurią visos kitos vyriausybės turėjo priimti vietoj savo aukso, nuvertėjo apie 95 %. Nėra tikslaus būdo tai įvertinti. Sukaupta finansinė žala pasaulio valstybių ekonomikoms siekia bent šimtus trilijonų dolerių, jei ne tūkstančius trilijonų. Žala tokia didelė, tokia plati ir viską apimanti, kad neįmanoma net pagalvoti apie jos įvertinimą.

 

Tačiau nepamirškime pagrindinio dalyko. Šį sprendimą priėmė ne "JAV vyriausybė" ar "JAV iždas". Greičiau už juos jį priėmė Rotšildas ir kiti žydų FED ir Londono Sičio savininkai, siekdami išlaikyti savo aukso atsargas ir apsaugoti jų vertę. Tai buvo tiesiog dar vienas žydų bankininkų gelbėjimo planas, šiuo atveju didele viso pasaulio kaina. Jei tik galėtume įvardyti, kiek tai kainavo. Bet negalime.

Leger įrašas: 0 trilijonų JAV dolerių šiandieniniais doleriais

 

Epilogas "Turtingiausio pasaulio žmogaus" sąmokslas

 

Kaip galima spręsti iš to, kas išdėstyta pirmiau, tikrieji pasaulio turtai niekada nesusidarė iš įmonių nuosavybės, bet iš karų finansavimo, valstybių centrinių bankų turėjimo, vagysčių ir nusikalstamos veiklos milžinišku tarptautiniu mastu. Didelė žydų įmonių nuosavybė šiandien yra ne turto kaupimo pradžia, o tik paskutinis šio proceso etapas. Kaip ir viso organizuoto nusikalstamumo atveju, pradžioje minėti trilijonai dolerių, susiję su įmonių nuosavybe, yra tik nusikalstamo pelno reinvestavimas į teisėtas įmones.

 

Iš to, kas išdėstyta pirmiau, turėtų būti akivaizdu, kad tokie žmonės kaip Gatesas, Bafetas ir Bezosas nėra pretendentai į turtingiausio pasaulio žmogaus titulą. Elonas Muskas su savo tariamais 200 mlrd. dolerių vargu ar gali būti laikomas kišenpinigiais, o tokie žmonės kaip Džordžas Sorosas su savo menkais milijardais net negali būti laikomi kišenpinigiais. Žiniasklaida dešimtmečius mums melavo ir siuntė mus ieškoti ne ten, kur reikia. Žydų leidiniuose šiandien daug straipsnių apie "turtingiausius pasaulio žydus"[66] arba "Įtakingiausi žydai"[67],  bet visa tai yra nesąmonė, viršūnėje išvardijant tokius asmenis kaip Zuckerbergas, Sorosas ar Šeldonas Adelsonas. Visa tai nėra atsitiktinumas; tai tik būdas nukreipti dėmesį nuo tikrųjų pinigų ir galios šaltinių, ir turbūt nenuostabu, kad kiekvienas laikraštis ir žurnalas, paliečiantis šią temą, laikysis to paties modelio. Stebina tai, kad tokie žmonės kaip Billas Gatesas ir Warrenas Buffettas dalyvauja šioje šaradoje, nors jie turi taip aiškiai žinoti savo pozicijų tiesą. Nė vienas iš šių žmonių negali būti toks naivus ar neišmanantis, o tai neabejotinai reiškia tylos sąmokslą.

 

Beje, beveik kiekvienas žmogus, kuris sukuria ką nors reikšmingo, beveik genetiškai trokšta perduoti tai savo palikuonims, galbūt sukurti net nedidelę šeimos dinastiją, kuri ilgainiui galėtų tęstis. Tačiau ar kas nors pastebėjo, kad tik tokie žmonės kaip Billas Gatesas ir Warrenas Buffetas neturi tokio noro ir yra pasiryžę galiausiai viską tiesiog atiduoti? Kodėl šiame sąraše nėra nei Rotšildų, nei Sasonų, nei Kadorų, nei Goldmanų Sačų? Ar ši galutinė filantropija yra tik gojų yda? Galime pagrįstai manyti, kad ši tendencija atsiranda dėl spaudimo, o aš įtariu, kad šis spaudimas atsiranda dėl įsipareigojimų, susijusių su finansavimu. Tai reiškia, kad Gatesas ir Bafetas nesukūrė savo imperijų visiškai savarankiškai; spėju, kad jiems buvo suteiktos idėjos, planavimas, daug finansavimo ir daug patyčių iš žydų diplomatijos, kad galėtų pasiekti tai, ką pasiekė. Kaina, kurią reikia sumokėti, yra ta, kad išeidami to nepasiimate su savimi. Vienas dalykas, kurio žydai nefinansuoja, yra konkurencija sau patiems.

 

Didelių įmonių turtų įkūrimas ir kūrimas paprastai nėra greitas procesas. Žinoma, visada būna išimčių, bet paprastai viskas užtrunka. Tradicinė išmintis, kuri ne kartą pasitvirtino, sako, kad "pirmai kartai reikia, kad tai pavyktų, o antrai kartai - kad tai taptų tikrai didele įmone". Žydai, veikdami kaip organiškas vienetas, gali sutrumpinti šį procesą. Prisiminkime "Indigo Books & Music", kurią žydė Heather Reisman pradėjo tik maždaug prieš 25 metus, ji lėmė didžiausio nepriklausomo Kanados knygyno finansinį bankrotą ir visų kitų konkurentų, staiga susidūrusių su "finansiniais sunkumais", perėmimą arba eliminavimą. Šiandien "Indigo" yra vienintelis didelis Kanados knygynų anglų kalba tinklas ir didžiausias šalies knygų, dovanų ir specializuotų žaislų mažmeninės prekybos tinklas, kurio metinės pajamos viršija 1 mlrd. dolerių. Žydai kontroliuoja knygų leidybos pramonę ir gali užtikrinti, kad jūsų knygyne neliks jokių atsargų, jei atsisakysite išparduoti prekes. Jie kolektyviai kontroliuoja didžiąją dalį finansavimo ir platinimo ir gali priversti perimti įmones arba bankrutuoti. Nuo ryžtingo žydų puolimo neįmanoma apsiginti. Šie žmonės veikia kaip gangsteriai ir turi neribotą finansavimą, kad beveik savo nuožiūra galėtų perimti pramonės sektorių.

 

Svarbu tai, kad šių sektorių perėmimo planavimas retai kada prasideda nuo viešosios veiklos. Vietoj to, tai dažnai būna susijusios pasaulinio ilgalaikio šių sektorių kontrolės plano dalys. Apie tai šiek tiek rašiau ankstesniame straipsnyje "Šiandienos žydų korporacijų herojai - visus gimdo Mergelė"[68],  kuriame kalbama apie "Google", "Facebook" ir keletą kitų. Akivaizdu, kad nei M. Zuckerbergas, nei "Google" dvyniai nesugebėjo beveik akimirksniu sukurti pasaulinio lyderio savo sektoriuose. Tokiam rezultatui pasiekti reikia neriboto finansavimo ir didžiulio finansinio bei politinio spaudimo, taip pat ryžtingo planavimo ir intensyvios žiniasklaidos paramos. Tai lygiai taip pat taikytina ir kitiems, pavyzdžiui, "Wikipedia", "Amazon", "Starbucks" ir daugeliui kitų įmonių, kurios, atrodo, per labai trumpą laiką beveik iš niekur tapo pasaulio lyderėmis. Visais atvejais procesas buvo toks pat, ir šiandien jis neabejotinai taikomas dabartiniam "turtingiausiam pasaulio žmogui" Elonui Muskui.

 

Tereikia tik pagalvoti. Kaip pavyzdį pasitelkime Eloną Muską, šis žmogus, atrodo, atsirado tiesiog iš niekur ir vis dėlto staiga "valdo" didžiausią pasaulyje automobilių gamintoją. Muskas tuo pat metu pradėjo agresyvią dešimčių tūkstančių ryšių palydovų paleidimo programą, o paskui "SpaceX", "privačią Elono Musko kosminių skrydžių bendrovę", "Starship" gamintoją, planuojančią ne mažiau nei Tarptautinės kosminės stoties misijas. Tada Muskas už 44 mlrd. dolerių nusipirko "Twitter".

 

Per pastaruosius 100 metų kiekvienas, bandęs sukurti naują automobilių bendrovę ir prekės ženklą, patyrė nesėkmę, tačiau E. Muskas, matyt, nepatyrė nė vieno trikdžio, kai jo "Tesla" staiga tapo mėgstama visame pasaulyje. Tam būtų prireikę galbūt dešimties metų planavimo ir projektavimo, gamyklų ir gamybos planavimo, tiekimo linijų kūrimo, bandymų ir sertifikavimo ir dar daugybės kitų dalykų, tačiau "Tesla" atveju visa tai, matyt, įvyko per vieną naktį vakuume. Ar turime tikėti, kad Elonas Muskas sukūrė "Teslą"? Nėra jokių įrodymų, kad E. Muskas sugebėtų suprojektuoti net špižinį matuoklį, o juo labiau visą automobilį, taigi kaip visa tai įvyko ir iš kur atsirado tie milijardai, kurių reikėjo šiam projektui įgyvendinti? Muskas nedalyvavo kuriant "Tesla". Jis tiesiog kažkokiu būdu atsirado pabaigoje, "savindamasis" bendrovę.

 

Panašiai yra ir su "Elono Musko" pradėta agresyvia ryšių palydovų programa; tam taip pat reikėtų daugybės metų planavimo ir projektavimo, jau nekalbant apie paleidimo įrenginių įrengimą ir reikiamų tūkstančių mokančių klientų pritraukimą. Tam vėlgi būtų prireikę ne vienerių metų ir milijardų dolerių finansavimo, tačiau, kaip ir Bezoso kosminių skrydžių programa, ši programa staiga pasirodė žydinti, veikianti, paleista ir pasirengusi veikti. Kas tai planavo? Tikrai ne Muskas, tad kas už to stovėjo? Ir iš kur visam tam atsirado pinigų? "Musko" "Tesla" niekada negavo pelno, tad iš kur jis galėjo gauti milijardus, skirtus dešimčių tūkstančių ryšių palydovų sistemai? Nieko panašaus neįmanoma padaryti be dešimtmetį ar daugiau trukusio intensyvaus planavimo ir milžiniškų investicijų, ir akivaizdu, kad nieko panašaus Muskas nepadarė.

 

Tai būtų pakankamas iššūkis bet kuriam vyrui, tačiau tada "Elonas Muskas" nusipirko "Twitter" už 44 mlrd. dolerių. Kaip tai galėjo nutikti? Mums sakoma, kad E. Muskas staiga praturtėjo - miglotai - 200 mlrd. dolerių, be jokių detalių, bet tikriausiai iš turimų "jo" "Tesla" akcijų. Bet ar turime manyti, kad Muskas turi papildomų 44 mlrd. dolerių grynųjų pinigų, kurie guli banke, kad galėtų įsigyti "Twitter"? Tai neįmanoma, o Muskas neparduoda pusės savo turimų "Tesla" akcijų, kad galėtų tai finansuoti, taigi koks yra pinigų šaltinis? Žiniasklaida tai supainioja, pateikdama tik keletą garsų, bet nepateikdama jokių detalių, todėl mūsų galvose laisvai kirba mintys, kad E. Muskas yra labai turtingas ir kažkokiu būdu gali sau leisti įsigyti "Twitter", tačiau užtenka tik pagalvoti, kad suprastume, jog tai neįmanoma.

 

Vaizdas miglotas, nes politinių chazarų žydų ambicijų negalima atskirti nuo jų finansinių ketinimų. "Musko" palydovų sistemą ilgainiui turėtų sudaryti 35 000 ryšių palydovų - karinių, o ne civilinių - kai kurie iš jų jau naudojami Ukrainoje. Londono Sityje gyvenantys chazarų žydai desperatiškai trokšta Trečiojo pasaulinio karo, tačiau jie neturi savo kariuomenės ir turi priklausyti nuo JAV (kaip bankininkų privačios kariuomenės), kuri palaiko karinę viršenybę. Jei dar nesusimąstėte, šio įvykio priežastis buvo ta, kad kinai įrodė galintys numušti JAV stebėjimo ir ryšių palydovus, taip keldami egzistencinę grėsmę JAV karo kurstymui su Kinija ir Rusija. Sprendimas gudrus, bet kartu ir akivaizdus: negalima numušti 35 000 mažų ryšių palydovų, taip išlaikant JAV pranašumą mūšio lauke. Finansavimas įdomus, nes paprastai žydai verčia JAV daryti visas šias karines investicijas, tačiau JAV nebeturi pinigų visoms šioms pastangoms, todėl jiems neliko nieko kito, kaip tik finansuoti tai patiems - ir nukreipti juos per Muską, kad nuslėptų kilmę. Kito šaltinio tokiam milžiniškam projektui finansuoti nėra. Akivaizdu, kad finansavimas atėjo ne iš "Elono Musko", nes "jo" "Tesla" vis dar negali gauti pelno, tad iš kur jis galėtų gauti pinigų palydovų kūrimui? Vienintelis šaltinis - žydų bankininkai iš Londono Sičio.

 

Tai tas pats, kaip "Markas Zuckerbergas" prieš kelerius metus pirko ir steigė įmones kariniams bepiločiams lėktuvams ir aukštuminiams oro balionams gaminti, nes brangusis Markas norėjo, kad visi pasaulio gyventojai turėtų prieigą prie interneto. Ne visai taip. Didelio aukščio balionai buvo skirti ne interneto prieigai, o kariniam ryšiui su bepiločiais orlaiviais, kuriuos gamino "Facebook", bepiločiais orlaiviais su kovinėmis galvutėmis, kurie galėtų palaikyti ryšį per balionus, jei Kinija sunaikintų visus JAV karinio ryšio palydovus. Kiek žinau, niekas nesidomėjo, kodėl "Facebook" gamina karinius dronus ir jų ryšio sistemas. Vėlgi, nebuvo įmanoma šių išlaidų užkrauti JAV kariuomenei, todėl žydai iš Londono Sičio jas vykdė per "Facebook", kad užmaskuotų tai kaip civilinę įmonę ir nuslėptų nuo kontrolės tikrąjį šaltinį - ir ketinimus.

 

Grįžkime prie "Teslos". jei skirsite laiko perskaityti Musko vidurinės mokyklos lygio traktatą apie "hyperloop" transportą[69] arba klausytis jo pasisakymų žiniasklaidoje, akivaizdu, kad šis žmogus neturi pakankamai intelekto, kad savarankiškai pasiektų savo padėtį. Nėra akivaizdu, bent jau man, kad jis ką nors apie ką nors išmano, tą patį galėčiau pasakyti ir apie Zuckerbergą bei Google dvynius. Šie žmonės yra tik priedangos kažkam, kas iš tikrųjų turi visus pinigus. Ir planus. Bet mes turime tikėti, kad Elonas Muskas, "susikoncentravęs į mano 8-erių metų šypseną ir mano žavią 3-ejų metų žvilgsnį į šoną, kad tu nesuprastum, koks aš kvailas", staiga tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi, nes kuria automobilius, palydovus, kosminius laivus ir dar nežinia ką. Kokia nesąmonė.

 

Į pastarąjį dalyką verta atkreipti dėmesį. Ar matote Warreną Buffettą, pozuojantį su kvaila šypsena ir žavingomis šoninėmis akimis, kad suviliotų visas motinas, skatinančias savo dukras pirkti jo įmonės akcijas? Koks žmogus, akivaizdžiai trilijonus dolerių kainuojančių tarptautinių bendrovių generalinis direktorius, elgiasi taip kvailai? Psichinis nykštukas, turintis rimtų emocinių problemų, niekas kitas.

 

Panašūs argumentai tinka ir M. Zuckerbergui, J. Bezosui, "Google" dvyniams ir kitiems. Nė vienas iš jų neturi nei žinių, nei gebėjimų, nei milžiniško finansavimo, kad galėtų daryti tai, ką neva daro. Nei jų turtai, nei gebėjimai negali būti tikri. Lengviau sutikti su Billu Geitsu, pradėjusiu nuo mažos "Microsoft" ir per 40 metų sukūrusiu 50 mlrd. dolerių premiją, bet apsimesti, kad Elonas Muskas, kuris iš giedro dangaus iš miego automobilyje ir valgymo medžių lapų staiga pradeda projektuoti ir gaminti elektrinius automobilius, karinio ryšio palydovus, kosminius laivus ir daugybę kitų dalykų, yra pernelyg juokinga perspektyva, kad būtų galima stengtis ją paneigti.

 

Kai kurie teigia, kad Elonas Muskas nėra žydas. Elonas (אֵילוֹן) arba Alonas (אַלוֹן) yra hebrajiškas vyriškas vardas, kurio nebūtų pagonių vardų sąraše. Muskas lankė žydų mokyklas Pietų Afrikoje. Jo motina Maye Haldeman yra žydė, bet įrašyta kaip "kanadietė", o tai vargu ar yra etninė grupė. Yra žydų šeimos ir kitų giminystės ryšių (Elono brolis vedęs Džen Lewin), ir ne tik. E. Musko ryšiai su Izraeliu ir įtakingais žydais turi ilgą istoriją, "Tesla" artimi santykiai su Izraelio technologijomis tęsiasi daugelį metų, o jos savavaldžio vairavimo technologija yra 100 proc. žydų kilmės, kilusi iš Izraelio bendrovės "Mobileye". Muskas turi artimų ir aukšto lygio ryšių Izraelyje, ne kartą buvo susitikęs su Netanyahu (jo privačioje rezidencijoje).

 

 

*

Romanoffo raštas išverstas į 32 kalbas, o jo straipsniai paskelbti daugiau nei 150 naujienų ir politikos tinklalapių užsienio kalbomis daugiau nei 30 šalių, taip pat daugiau nei 100 anglų kalbos platformų. Larry Romanoffas yra išėjęs į pensiją vadybos konsultantas ir verslininkas. Jis ėjo aukšto rango pareigas tarptautinėse konsultacinėse įmonėse, valdė tarptautinį importo-eksporto verslą. Jis buvo kviestinis profesorius Šanchajaus Fudano universitete, pristatęs tarptautinių reikalų atvejų tyrimus vyresniems EMBA kursams. P. Romanoffas gyvena Šanchajuje ir šiuo metu rašo dešimties knygų seriją, paprastai susijusią su Kinija ir Vakarais. Jis yra vienas iš naujos Cynthia McKinney antologijos „Kai Kinija čiaudi“ autorių. (2 skyrius. Kova su demonais).

Visą jo archyvą galima pamatyti adresu

https://www.bluemoonofshanghai.com/ + https://www.moonofshanghai.com/

Su juo galima susisiekti:

2186604556@qq.com

*

 

Literatūra (visa anglų kalba)

 

[1] Visualizing the 200-Year History of U.S. Interest Rates
https://advisor.visualcapitalist.com/us-interest-rates/

[2] 800 years of interest rates. Did high interest rates set off the Wars of the Roses or even Game of Thrones?
https://boscobelandpartners.com/politics/800-years-interest-rates-high-interest-rates-set-off-wars-roses-even-game-thrones/

[3] Who owns the world? Tracing half the corporate giants’ shares to 30 owners
https://theconversation.com/who-owns-the-world-tracing-half-the-corporate-giants-shares-to-30-owners-59963

[4] Who owns the world
https://thethrivinginvestor.com/who-owns-the-world/

[5] Who owns the world’s largest corporations?
https://www.smartcompany.com.au/finance/owns-worlds-largest-corporations/

[6] Ancient Jewish History: Banking & Bankers
https://www.jewishvirtuallibrary.org/banking-and-bankers

[7]The History of Jewish Banking
https://www.manfredlehmann.com/news/news_detail.cgi/173/0

[8] Jews and Finance
https://www.myjewishlearning.com/article/usury-and-moneylending-in-judaism/

[9] The History of the House of Rothschild
https://rense.com/general88/hist.htm

[10] SASSOON: By: Joseph Jacobs, Goodman Lipkind, J. Hyams
https://jewishencyclopedia.com/articles/13218-sassoon

[11] Precursor To The Global Crime Syndicate: The 19th-Century Opium Trade
https://www.winterwatch.net/2022/08/precursor-to-the-global-crime-syndicate-the-19th-century-opium-trade/

[12] Currency Wars, Song Hongbing
https://www.goodreads.com/book/show/18618477-currency-wars

[13] BRIEF HISTORY OF GOLD MINING IN SOUTH AFRICA
https://www.miningforschools.co.za/lets-explore/gold/brief-history-of-gold-mining-in-sa

[14] HISTORICAL DIAMOND PRODUCTION
https://www.dmr.gov.za/LinkClick.aspx?fileticket=kTsuDj3GMDM%3D&portalid=0

[15] Gold Prices by the Decade
https://sdbullion.com/gold-price-by-year

[16] The Panama Canal And The Intriguing Way It Was Financed
https://panamaadvisoryinternationalgroup.com/testblog/news-from-panama/the-panama-canal-and-the-intriguing-way-it-was-financed/

[17] Governments did not always have to pay interest when borrowing from Bank of Canada
https://thereview.ca/2019/02/01/governments-did-not-always-have-to-pay-interest-when-borrowing-from-bank-of-canada/

[18] Canada’s federal debt
https://qualicuminstitute.ca/federal-debt/

[19] Usury in Canada: 1.1 trillion in interest paid on 600 billion of debt
https://medium.com/toronto-life/usury-in-canada-287001af6abe

[20] Canada needlessly pays $1 trillion in interest
https://www.chroniclejournal.com/opinion/letters_to_editor/canada-needlessly-pays-1-trillion-in-interest/article_b3885d76-97d4-11e6-a036-93b019abedd3.html

[21] Annual interest on Canada’s government debt translates into $7,000 for a family of four
https://www.fraserinstitute.org/article/annual-interest-on-canadas-government-debt-translates-into-7000-for-a-family-of-four

[22] Hon. Paul Hellyer Video - Public Banking In America (Click on 'Skip Ads')
https://www.youtube.com/watch?v=p8mlwxBpaTU&t=517s

[23] Italy’s Debt Clock: Realtime Demo Showing The Size Of Italy’s Public Debt
https://commodity.com/data/italy/debt-clock/

[24] Let’s Have a Financial Crisis: First, We Need a Central Bank
https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/lets-have-a-financial-crisis-first-we-need-a-central-bank-october-07-2019-2/

[25] Let’s Have a Financial Crisis: First, We Need a Central Bank
https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/lets-have-a-financial-crisis-first-we-need-a-central-bank-october-07-2019-2/

[26] Hershey Jr., Robert D. (21 June 1981). "How the Oil Glut Is Changing Business". The New York Times. Retrieved 30 December 2015.]

https://www.nytimes.com/1981/06/21/business/how-the-oil-glut-is-changing-business.html?pagewanted=all

[27] Destroyers of US Democracy
https://consortiumnews.com/2022/11/07/chris-hedges-destroyers-of-us-democracy/

[28] Trends in Income From 1975 to 2018
https://www.rand.org/pubs/working_papers/WRA516-1.html

[29] The Top 1% of Americans Have Taken $50 Trillion From the Bottom 90%
https://time.com/5888024/50-trillion-income-inequality-america/

[30] How much Gold was Confiscated in 1933? | Gold Confiscation History, Executive Order 6102
https://www.sgtreport.com/2022/02/how-much-gold-was-confiscated-in-1933-gold-confiscation-history-executive-order-6102/

[31] FDR’s 1933 Gold Confiscation was a Bailout of the Federal Reserve Bank
http://www.moonlightmint.com/bailout.htm

[32]Gold Reserve Act of 1934
https://www.federalreservehistory.org/essays/gold-reserve-act

[33] Banking Act of 1935
https://www.federalreservehistory.org/essays/banking-act-of-1935

[34] US Silver Purchase Act of 1934
https://www.cato.org/publications/commentary/americas-plan-destabilize-china

[35] The Effect Of The Silver Purchase Act of 1934 on United States, China, Mexico and India.
https://ia801201.us.archive.org/29/items/effectofsilverpu00rand/effectofsilverpu00rand.pdf

[36] Milton Friedman and Anna J. Schwartz. A Monetary History of the United States, 1867-193660 (Princeton: Princeton University Press, 1963), p. 485.
https://fee.org/articles/origins-of-the-chinese-hyperinflation/

[37] Timeline of U.S. Federal Debt
https://www.debt.org/faqs/united-states-federal-debt-timeline/

[38] How much gold is there in the world?
https://www.bbc.com/news/magazine-21969100

[39] China Remembers a Vast Crime – The New York Times
https://www.nytimes.com/2010/10/22/arts/22iht-MELVIN.html

[40] GOLD WARRIORS
https://www.bluemoonofshanghai.com/wp-content/uploads/2022/10/Gold-Warriors.pdf

[41] Japan’s Golden Lily Project
https://www.voltairenet.org/article30068.html

[42] Japan’s Golden Lily Project
https://www.amazon.ca/Gold-Warriors-Americas-Recovery-Yamashitas/dp/184467531

[43] Japan’s Golden Lily Project
https://rense.com/general49/sece.htm

[44] Chalmers Johnson Review of Seagrave’s ‘Gold Warriors’,
https://www.lrb.co.uk/the-paper/v25/n22/chalmers-johnson/the-looting-of-asia

[45] GOLD WARRIORS
https://www.bluemoonofshanghai.com/wp-content/uploads/2022/10/Gold-Warriors.pdf

[46] Edward Michaud “Corregidor The Treasure Island of WWII”,
https://www.corregidor.org/chs_trident/trident_01.htm

[47] Edward Michaud Corregidor
https://corregidor.org/chs_trident/trident_03.htm

[48] Nations Built on Lies - Volume 1 – How the US Became Rich
https://www.bluemoonofshanghai.com/wp-content/uploads/2022/10/ENGLISH-NATIONS-BUILT-ON-LIES-VOLUME-1-How-the-US-Became-Rich.pdf

[49] The Greatest Intellectual Property Theft in History: Operation Paperclip
https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/the-greatest-intellectual-property-theft-in-history-operation-paperclip-november-16-2019/

[50] Humanity at the Crossroads — Connecting the Dots to Our Brave New World
https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/2331/

[51] The Bankers’ Private Army
https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/the-bankers-private-army/

[52] Private Enterprise and the National Good
https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/5652/

[53] A Further Look at Privatisation
https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/5647/

[54] World Map of Privatisation
https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/5634/

[55] World Map of Privatisation
https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/5634/

[56] Humanity at the Crossroads — Connecting the Dots to Our Brave New World
https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/2331/

[57] LIBOR - current LIBOR interest rates
https://www.global-rates.com/en/interest-rates/libor/libor.aspx

[58] ANALYSIS: Are IMF, World Bank to blame for Africa’s foreign debt burden?
https://africacheck.org/fact-checks/blog/analysis-are-imf-world-bank-blame-africas-foreign-debt-burden

[59] Horrifying loan interest in the IMF and World Bank
https://www.ukessays.com/essays/economics/horrifying-loan-interest-in-the-imf-and-world-bank-economics-essay.php

[60] The Iraq War has cost the US nearly $2 trillion
https://www.militarytimes.com/opinion/commentary/2020/02/06/the-iraq-war-has-cost-the-us-nearly-2-trillion/

[61] The Real Cost Of U.S. In Libya? Two Billion Dollars Per Day.
https://www.forbes.com/sites/beltway/2011/03/28/the-real-cost-of-u-s-in-libya-two-billion-dollars-per-day/?sh=7b83dad07b5f

[62] Financing a Foreign War: Jacob H. Schiff and Japan, 1904-05
https://www.jstor.org/stable/23880523

[63] War Finance (Great Britain and Ireland)
https://encyclopedia.1914-1918-online.net/article/war_finance_great_britain_and_ireland

[64] Finance and the Thirty Years War
https://www.historylearningsite.co.uk/the-thirty-years-war/the-social-and-economic-impact-of-the-thirty-years-war/finance-and-the-thirty-years-war/

[65] list of wars
https://www.britannica.com/topic/list-of-wars-2031197

[66] The world's 50 Richest Jews: 1-10
https://www.jpost.com/jewish-world/jewish-features/the-worlds-50-richest-jews-1-10

[67] World's 50 most influential Jews. The Jerusalem Post's first annual list of those who are shaping the future.
https://www.jpost.com/jewish-world/jewish-features/worlds-50-most-influential-jews-176071

[68] Today’s Jewish Corporate Heroes – Virgin Births All
https://www.bluemoonofshanghai.com/politics/3909/

[69] Hyperloop Alpha
https://www.tesla.com/sites/default/files/blog_images/hyperloop-alpha.pdf

[70] Evelyn de Rothschild, Scion of Banking Dynasty, Dies at 91
https://www.nytimes.com/2022/11/08/business/evelyn-de-rothschild-dead.html

 

Šaltinis: https://www.unz.com/lromanoff/the-richest-man-in-the-world/

Copyright © Larry Romanoff, Blue Moon of Shanghai, Moon of Shanghai, 2022